Priekulė

Kitos reikšmės – Priekulė (reikšmės).

Seniūnijos centras, yra 2 seniūnaitijos. Mieste stovi Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės specialioji mokykla, vaikų darželis, I. Simonaitytės memorialinis muziejus, biblioteka, paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos), buvęs Priekulės dvaras, Priekulės Ernsto Vicherto teatras.

Priekulė
Miesto centras
Priekulė 55°33′18″š. pl. 21°19′05″r. ilg. / 55.555°š. pl. 21.318°r. ilg. / 55.555; 21.318 (Priekulė)
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Klaipėdos rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	1 251
Plotas	2,450 km²
Tankumas (2023)	511 žm./km²
Pašto kodas	LT-96047
Vikiteka	Priekulė
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Príekulė Kilmininkas: Príekulės Naudininkas: Príekulei Galininkas: Príekulę Įnagininkas: Príekule Vietininkas: Príekulėje
vok. Prökuls

XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas (vandenvardinis vietovardis) – iš viso 3 sodybos. 1540 m. šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, Priekulė yra asmenvardinis vietovardis. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).

Kita versija miesto vardą sieja su geografine padėtimi: Priekulė įsikūrusi Pajūrio žemumoje, prie Minijos upės kilpos, kuri senovėje vadinta kule. Pagal šią versiją, Priekulės vardas gali būti kildinamas iš žemaitiško posakio „prie kūlio“, nors pastebėtina, kad Priekulė istoriniuose šaltiniuose visada buvo rašoma su trumpąja u, o ne ilgąja ū.

Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:

Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė.

 

Miestas susiformavęs penkių kelių kryžkelėje: be pagrindinio kelio  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , kelias ėjo į Dreverną, Lankupius, Ventę ir Agluonėnus. Didžioji miesto dalis yra dešiniajame Minijos krante, upės vingyje. Miestas įsikūręs šalia geležinkelio Šilutė–Klaipėda, 7 km į rytus nuo Kuršių marių. Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio). Priekulės mieste vyrauja pamario kraštui būdinga architektūra, nedidelio aukštingumo daugiabučiai, individualūs gyvenamieji namai. Šalia miesto yra keli nedideli priemiesčiai (Priekulės I k., Priekulės II k., Gropiškio, Pangesų k.).

Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytus nuo Priekulės pastačius aplinkkelį. Aplinkkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Iš Priekulės galima pasiekti Dreverną  2206  Priekulė–Dreverna–Svencelė . Taip pat eina kelias į Kintus  2201  Priekulė–Sakūčiai–Ventė . Yra veikianti Priekulės geležinkelio stotis. Per Miniją nutiesti Priekulės geležinkelio, Vymerio tiltai.

Gamtos vertybės:

• Vingio parkas
• Priekulės ąžuolas (išsaugotas nuvirtusio medžio kamienas)
• Vingio parko ąžuolas
• Šperberių ąžuolas
• Ievos Simonaitytės bukas
• Kliošų parko bukas
• Kliošų parko kėnis

 

Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 m. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. 1614 m. čia jau veikė krautuvė. XVIII a. pradžioje įkurta privilegijuota karčiama, iš kurios vėliau išaugo kulminis Priekulės dvaras. 1713 m. minimas ir valstybinis Domėnų dvaras. 1770 m. įsteigtas teismas.

XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais. Spaustuvė veikė 1865–1918 m. Per šį laikotarpį buvo išspausdintos 257 knygos, leisti 9 periodiniai spausdiniai, daug smulkių leidinių. XIX a. pabaigoje Priekulė – kaimas Klaipėdos apskrityje, jame veikė pašto stotis. 1898 m. įrengtas dujinis gatvių apšvietimas, 1902 m. įvestas telefonas.

1923 m. Priekulė atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1945 m. įkurtas Priekulės tarybinis ūkis. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1950 m. įkurta biblioteka. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.

2002 m. patvirtintas Priekulės herbas.

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.	1905 m.	1925 m.	1959 m.sur.	1970 m.sur.	1976 m.	1979 m.sur.
201	521	1 101	1 823	1 931	2 000	1 864
1989 m.sur.	2001 m.sur.	2010 m.	2011 m.sur.	2017 m.	2018 m.	2021 m.sur.
1 826	1 725	1 644	1 413	1 261	1 256	1 245
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

Žymūs žmonės

• Robertas Gleichas (1859–1912) – pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas
• Friedrich Börschmann (1870–1941) – medikas, Vokietijos socialdemokratų partijos narys
• Ernst Boerschmann (1873–1949) – architektas, sinologas
• Erich Hippke (1888–1969) – karininkas, medikas
• Ieva Simonaitytė (1897–1978) – rašytoja, kuri 1960–1978 m. Priekulėje praleisdavo vasaras, turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas. Savo kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729–1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
• Heinz Janert (1897–1973) – profesorius, dėstytojas, dirvotyrininkas
• Egon Erzum (1904–1974) – Vokietijos politikas
• Herbert Böttcher (1907–1950) – teisininkas, SS ir policijos vadas
• Konrad Loerke (1909–1975) – Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas
• Linas Julijonas Jankus (1946–2014) – tapytojas, visuomenės veikėjas

• Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
• Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). - 2-asis papild. ir patais. leid. - Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. - ISBN 978-9955-701-43-9
• Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.

• Priekulės istorija Archyvuota kopija 2006-12-30 iš Wayback Machine projekto.
• I. Simonaitytės muziejus