Jaustukas

interiectio) – nekaitoma nesavarankiška kalbos dalis, žodžiai, rodantys žmogaus emocines reakcijas, valios aktus ar paskatas.

Jaustukai skirstomi į pirminius, kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (à, ã), dvibalsio (ói, ái) arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm), ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ! < Diẽve! žiū̃ < žiūrė́k, dė̃kui < dėkóju ir kiti).

Jaustukai – daugiareikšmiai, konkreti jų reikšmė priklauso nuo konteksto, plg. jaustuko àk reikšmes sakiniuose Ak, koks svaiginantis, nesulaikomas šitas gyvenimo šokis! (susižavėjimas, nuostaba) ir Ak tai tu taip! – sušuko jisai ir kaip iešmu durtas pašoko iš vietos (pasipiktinimas).

Į jaustukų kategoriją įeina sustabarėjusios mandagumo formulės (lãbas, sudiẽ, ãčiū), gyvulių bei paukščių šaukiamieji ir varomieji garsažodžiai (nõ, štìš, šiū̃ ir kita).

Jaustukai įvairiose kultūrose gali turėti labai skirtingą formą ir reikšmę. Pavyzdžiui, angliški jaustukai gee ir wow neturi tiesioginių atitikmenų lenkų kalboje, o artimiausio lenkų kalbos jaustuko fu (pasibjaurėjimo jaustukas) atitikmuo anglų kalboje yra skirtingai skambantis yuck! Keikimasis (negatyvių emocijų raiška), kaip žinoma, priklauso nuo kalbos ir būna spalvingas. Kita vertus, šnekėjimosi reakcijas išreiškiantys jaustukai gali būti panašesni skirtingose kalbose. Pavyzdžiui, žodis a?, vartojamas nesuvokiant, ką kitas ką tik pasakė, yra nepaprastai panašus 31 kalboje visame pasaulyje, todėl atsiranda teiginių, kad tai gali būti universalus žodis. Panašūs pastebėjimai buvo išsakyti dėl jaustukų o! (apytiksliai reiškia 'matau, suprantu') ir mmm / m-hm (reiškia 'kalbėk toliau, klausausi tavęs').

Visose kalbose jaustukai neretai turi kitoms kalbos dalims nebūdingą skiemens struktūrą. Pavyzdžiui, jaustukai brrr ir ššš! sudaryti tik iš priebalsių, nors beveik visose kalbose žodžių skiemenys privalo turėti bent vieną į balsį panašų elementą. Kai kurių jaustukų, pavyzdžiui, tfu! (pasišlykštėjimas) ir hmmm (abejonė, įspėjimas, nepritarimas; dėmesio atkreipimas) užrašymas raidėmis tėra simbolinis, nes iš tiesų jų „tarimas“ panašus į spjūvį ar atsikrenkštimą. Dalies jaustukų fonetinis išskirtinumas buvo viena iš priežasčių juos laikyti nepriklausančiais kalbos sistemai.