Povilas Matulionis

Povilas Matulionis
Gimė	1860 m. rugsėjo 5 d. Kupiškis, Rusijos imperija
Mirė	1932 m. kovo 15 d. (71 metai) Aleksandrijos dvaras
Tėvas	Stasys Matulionis
Motina	Magdalena Matulionienė
Sutuoktinis (-ė)	Zofija Rožnovskaitė
Veikla	Lietuvos miškininkas, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas
Alma mater	Peterburgo miškų institutas
Vikiteka	Povilas Matulionis

rugsėjo 5 d. Kupiškyje – 1932 m. kovo 15 d. Aleksandrijos dvare prie Šiaulių) – Lietuvos miškininkas, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas.

Mokslai

Gimė Stasio ir Magdalenos Matulionių šeimoje. Buvo jauniausias dešimties vaikų šeimoje. Iš vyresniųjų brolių anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet mokyklos lankyti tėvai jo nemanė leisti. 1873 m. išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje „labai gerai”, perėjo mokytis į Dinaburgo realinės gimnazijos II klasę. Mokslas sekėsi gerai, ypač istorija, geografija, matematika. Lankydamas gimnaziją, gyveno bendrabutyje, bet kambario neturėjo, nakvodavo koridoriuje ant skrynios, drauge su šuniu Gastonu. Nuo šeštos klasės buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą ir iš valstybės gaudavo 150 rublių stipendiją metams.

Baigęs gimnaziją, trejus metus mokytojavo, kol susidėjo pinigų bent pirmiems studijų metams. Nuo 1882 m. keletą kartų vyko į Sankt Peterburgą laikyti egzaminų į įvairius institutus, bet lėšų trūkumas neleido niekur įstoti, ėjo „guvernoriaus“ pareigas Vilniaus, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose. Gimtinėje P. Matulionis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko etnografijos žinias.

Kupiškio klebonui Kozminui prikalbėjus Po. Matulionį stoti į kunigų seminariją, šis išvyko į Kauną. Į seminariją priėmė be egzaminų, nors jis, baigęs realinę klasę, nemokėjo lotynų kalbos. Seminarijoje išbuvo tik iki Kalėdų, bet dėl pašaukimo smarkiai dvejojo. Atlikęs prieškalėdines rekolekcijas, niekam nieko nesakęs, atsisveikino su seminarija.

1883 m. išlaikė egzaminus į Sankt Peterburgo statybos institutą, bet į institutą neįstojo, negavęs tinkamo konkursui laimėti pažymio, buvo paliktas kandidatu. Bet už dalyvavimą viename revoliuciniame sąmoksle buvo ištremtas atgal į Dinaburgą, ten vėl ėmėsi repetitoriaus darbo.

1885 m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dvejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų. Bendradarbiavo J. Šliūpo leidžiamame laikraštyje „Lietuviškasis balsas“, būrė lietuvių jaunimo ratelius, jo įtakoje net Juzefas Pilsudskis išmoko lietuviškai.^{[reikalingas šaltinis]} Jonui Staugaičiui padėjo vesti lietuvių skyrių Majevskio zoologijos botanikos žodyne. Už etnografines žinias apie lietuvius išrinktas Peterburgo Geografijos draugijos nariu korespondentu. Tais pačiais metais su Jonu Spuduliu parašė aritmetikos vadovėlį, vėliau florai skirtą veikalą „Žolynas” (1906 m.), kuriame yra apie 3000 jo surinktų augalų lietuviškų pavadinimų.

Profesinė ir visuomeninė veikla

 

 

1889 m. baigus institutą, jam buvo pasiūlyta likti ruoštis profesūrai, bet jis atsisakė, nes norėjo praktiškai dirbti miškuose. Paskirtas Opočkos (Pskovo gubernija) miškų urėdo pavaduotoju, 1892 m. – jaunesniuoju taksatoriumi. Pirmieji žingsniai šioje srityje buvo Cholmo apskrityje, Pokrovskio girioje, turinčioje apie 20000 dešimtinių ploto.

1888 m. išleistas pirmasis ir vienintelis P. Matulionio eilėraščių rinkinys „Margumynai“.

1894 m. jam pavyko persikelti taksatoriumi į Vilnių. Gegužės 7 d. Pskovo bažnyčioje susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių taksavo mišką Kuršėnuose. 1898 m. už darbštumą miškininkystėje pakeltas į vyresn. taksatorius ir buvo pakviestas tapti prof. Rudzkio asistentu. Iki 1906 m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. 1895 m. jo pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“. 1907 m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji, dviklasė lietuviška mokykla.

Taip pat jo rūpesčiu buvo atidaryta lietuviška skaitykla, prieglauda, mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kitos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes, anot V. Maknio, „turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“.

1902 m., išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse. Tai buvo pirmasis lietuviškas spaudinys spaudos draudimo laikotarpiu.

1905 m., kilus revoliucijai, dalyvavo revoliuciniame komitete, kaip lietuvių delegatas. Didžiajame lietuvių seime, kaip aukštas rusų valdininkas, oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose.

1906 m. vyriausybė jį išsiuntė prie Ladogos ežero miško reikalais. Pradirbęs ten tris mėnesius sugrįžo į Vilnių. 1906 m. baigė 15 metų darbą – botanikos žodyną. 1907 m., miškų departamentui pasiūlius, išvyko dirbti į Suomijos miškus. 1909 m. Suomijos miškų tvarkymą pabaigė, gavo valstybės patarėjo rangą ir atsisakė Vladimiro ordino. Nuo 1910 m. vadovavo miškotvarkos rajonui, užėmusiam visą vakarų Rusiją (7 gubernijas) su rezidencija Smolenske. Atvykęs į Smolenską, rado nemažą būrį lietuvių, su kuriais įkūrė oficialią lietuvių draugiją.

1917 m., kilus revoliucijai, dalyvavo visose tarybose ir gynė lietuvių teises. Nuvertus monarchiją – Smolensko revoliucinio vykdomojo komiteto pirmininkas. Bolševikai jį buvo paskyrę miškų komisaru, bet jis atsisakė dirbti su bolševikais ir 1918 m. lapkričio 22 d. kartu su visa šeimyna sugrįžo į Vilnių.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje valdžios kviestas, pradėjo Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. 1918–1921 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, 1919–1924 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.

Įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su T. Ivanausku steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio, jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. 1921 m. drauge su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais inteligentais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją.

Pasitraukęs iš viceministro posto, iš prezidento A. Stulginskio 1924 m. sausio 7 d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus.

Du kartus kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet abu kartus atsisakė. Lietuvos universitete buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir 1923 m. sausio 20 d. vienbalsiai išrinktas gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo 1921 m. rudens trejus metus traukiniu atvykdavo į Dotnuvos žemės ūkio technikumą – čia skaitė miškininkystės paskaitas, vadovavo praktikos darbams.

1924 m. Dotnuvoje kuriantis Žemės ūkio akademijai, tų pačių metų rugsėjo 23 d. prezidento ir žemės ūkio ministro aktu paskirtas LŽŪA ordinariniu profesoriumi, o kitą dieną akademijos profesorių taryba jį išrenka pirmuoju rektoriumi ir miškotvarkos katedros vedėju. Jam skirta kurti, organizuoti antrąją aukštąją mokyklą Lietuvoje.

LŽŪA rektoriaus pareigas ėjo iki 1929 m. sausio 1 d., pasitraukė iš pareigų ir persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia sirgdamas rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli Šiaulių, pas savo dukterį M. Janavičienę.

Čia gyvendamas, susirgo plaučių uždegimu ir 1932 m. kovo 15 d. mirė.

 

Už daugybę miškininkystės ir Lietuvių tautos švietimo ir pilietiškumo kūrimo darbų gavo daugybę apdovanojimų: 1925 m. suomių Miškų Mokslo Draugija išrinko jį savo garbės nariu; 1927 m. lapkričio 15 d. Latvijos Respublikos prezidentas apdovanojo jį „Trijų Žvaigždučių Ordinu“; 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo Didž. Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Taip pat LŽŪA studentija, reikšdama savo meilę ir prisirišimą, išrinko garbės nariu: „Jaunosios Lietuvos“ korporacija (1924 m.); studentų miškininkų draugija „Šilas“ ; 2 šaulių būrys (1929 m.) ir kitos. 1929 m. suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. Iš rusų valdžios buvo gavęs šiuos ordinus: „Šv. Onos II ir III laipsnio ordinus“; „Šv. Stanislovo II ir III laipsnio ordinus“; taip pat daugybę pagyrimų bei padėkos laiškų už sąžiningai ir sumaniai vestą miškininkystės darbą.

P. Matulionį jo gimtinėje kupiškėnai įamžino jo pradžios kelią, šiauliškiai Aleksandrijoje globoja vietą kur mokslininkas atsisveikino su pasauliu – ten šlama profesoriaus P. Matulionio ąžuolų giraitė. Dotnuvos krašte P. Matulionį tarpukariu ketinta įamžinti paminklu, bet dėl lėšų stygiaus paminklas nebuvo pastatytas. 1934 m. pagrindinių Akademijos rūmų aktų salėje prigludo P. Matulionio bareljefas (skulpt. V. Grybas), bet susprogdinus rūmus bareljefas buvo sunaikintas. Taip pat naująjį Akademijos parką prie miestelio vidurinės mokyklos ketinta pavadinti P. Matulionio garbei, bet oficialiai jis buvo pavadintas Komunizmo vardu. P. Matulionio garbei Akademijos kunigas F. Kemėšis parinko Šv. Povilo titulą naujajai katalikų bažnyčiai, kurią 1925 m. pašventino Maironis, – tuo išreikšta padėka pirmajam LŽŪA rektoriui už rūpestį ir globą. Bet Šv. Povilo bažnyčia komunistų buvo susprogdinta.

• Isokas G. (sudarytojas). Lietuvos miškininkai. Biografinis žinynas. 1–2 dalis. – Vilnius, 1997.