Planetos Milžinės

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jos daugiausia sudarytos iš vandenilio ir helio, su nedideliu kiekiu metano, amoniako ir vandens. Kartais yra vartojamas terminas dujų milžinės. Tačiau šis 1952 m. amerikiečių fantasto Džeimso Blišo pavartotas ir dalinai prigijęs terminas yra kiek klaidinantis, nes einant link centro dujos virsta skysčiu, o po to pereina ir į kietą būseną.

Planetų milžinių grupė skiriasi nuo kitos, Žemės grupės planetų, kurios turi kietą paviršių ir yra sudarytos daugiausiai iš silikatinių uolienų.

Nors nėra vieningos nuomonės, kaip susidarė planetos milžinės, tačiau jų formavimosi teorijoje svarbų vaidmenį vaidina taip vadinamoji šerkšno riba arba sniego riba. Tai yra riba, už kurios gali kondensuotis ledas (tiek vandens, tiek amoniako ir metano). Taip, pavyzdžiui, daugelis uolienų ir metalų gali kondensuotis temperatūrose apie 1300 K. Anglies ir ledo kondensacija galima apie 300–100 K temperatūrose. Sniego ribos padėtis priklauso nuo centrinės žvaigždės šviesio. Mūsų – Saulės atveju ta riba yra tarp Marso ir Jupiterio. Taigi, arčiau šios ribos formuosis uoliniai planetoidai (planetesimalės), o iš jų Žemės grupės planetos. Už tos ribos palankesnės sąlygos formuotis lediniams planetoidams, prie kurių paviršių gana efektyviai gali prilipti (prišalti) vandenilis. Iš tų planetoidų (o galbūt ir iš disko medžiagos sutankėjimų) atsirado proplanetos – planetų užuomazgos, į kurias vyko medžiagos iš disko akrecija. Žinoma, nemažą vaidmenį čia vaidino žvaigždinis (šiuo atveju Saulės) vėjas, išpūtęs dalį aplinkžvaigždinės medžiagos iš disko vidinės dalies.

Šis straipsnis apie astronomiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.