Oderio–Neisės Linija

Eina palei Oderio ir Neisės upes.

1945 m. Potsdamo konferencijoje nutarta, kad didžioji dalis Vokietijos teritorijų, esančių į rytus nuo Oderio–Neisės linijos, atitenka Lenkijai. Šiaurinė Rytų Prūsijos dalis su Karaliaučiumi priskirta Sovietų Sąjungai (tapo Rusijos SFSR Kaliningrado sritimi), pietinė – Lenkijai. Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos SSR. 1944 m. pabaigoje, artėjant Raudonajai armijai, apie 12 mln. šiose teritorijose gyvenusių vokiečių pasitraukė į Vakarus.

1950 m. Rytų Vokietija ir Lenkija patvirtino Oderio–Neisės liniją nuolatine abiejų valstybių siena. Vakarų Vokietija, iš pradžių nepripažinusi sienos, 1970 m. pripažino jos neliečiamumą.

1990 m. susivienijusi Vokietija ir Lenkija patvirtino šią poziciją.

1945 m. vasario 4–11 d. Jaltos konferencijoje Didžioji Britanija, JAV ir SSRS susitarė nukelti Lenkijos–SSRS sieną į vakarus, kad ji maždaug atitiktų Kerzono liniją. Lenkijos prarastos rytinės žemės, 1939 m. okupuotos SSRS (Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina), turėjo būti kompensuotos Vokietijos sąskaita. Lenkijos–Vokietijos sieną taip pat nutarta nukelti į vakarus, bet dėl tikslių ribų šalys nesutarė.

1945 m. liepos 17–rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijoje numatyta, kad nauja Vokietijos–Lenkijos siena eis palei Oderio ir Neisės upes. Ši linija buvo trumpiausia įmanoma Lenkijos–Vokietijos siena. Visi vokiečiai, gyvenantys į rytus nuo Oderio–Neisės linijos, turėjo būti iškeldinti.

Vokietijos vieningoji socialistų partija (SED), valdančioji Rytų Vokietijos partija, iš pradžių atmetė Oderio–Neisės liniją. Spaudžiama SSRS, 1950 m. Rytų Vokietija ir Lenkija pasirašė Zgoželeco sutartį, kuria Oderio–Neisės linija patvirtinta abiejų valstybių siena.

1970 m. Vakarų Vokietija pasirašė su Lenkija Varšuvos sutartį ir pripažino sienos neliečiamumą.