Nepriklausoma Kroatijos Valstybė

pavaldi Italijai, 1943–1945 m. – Vokietijai. Buvo įkurta dalyje buvusios Jugoslavijos karalystės, kurią okupavo Ašies valstybės, teritorijos. NKV buvo įkurta 1941 m. balandžio 10 d., po to, kai Ašies kariuomenės įsiveržė į Jugoslaviją. NKV teritoriją sudarė didžiuma šiuolaikinių Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos teritorijų, taip pat šiek tiek dabartinės Serbijos. Režimas naikino serbus, žydus ir čigonus, jų genocidas buvo vykdomas tokiose vietose kaip Jasenovaco koncentracijos stovykla.

Nezavisna Država Hrvatska Nepriklausoma Kroatijos valstybė
1941-1943 – protektoratas (Italija) 1943-1945 - marionetinė valstybė (Vokietija)
←   ← 1941 m. balandžio 10 d. – 1945 →   →
Vėliava Herbas
NKV 1941-1943 - viršuje, 1943-1945 - apačioje)
Sostinė	Zagrebas
Kalbos	kroatų
Valdymo forma	konstitucinė monarchija (1941-1943) vienpartinė fašistinė valstybė (1943-1945)
Kroatijos karalius
1941-1943	Tomislavas II
Istorija
- Tapo karalyste	1941 m. balandžio 10 d. m.
- Įsijungė į Jugoslaviją	1945 m. gegužės 8 d. d.
Plotas
- 1941	115 133 km²
Gyventojai
- 1941	6 966 729
Valiuta	NKV kuna

NKV oficialiai nuo 1941 m. gegužės 18 d. (pasirašyta Romos sutartis) iki 1943 m. rugsėjo 8 d. (Italijos kapituliacija) buvo monarchija ir Italijos protektoratas. Italijos karalius Viktoras Emanuelis III paskyrė hercogą Aimoną Savojietį-Aostietį (it. Aimone di Savoia-Aosta) Kroatijos valstybės karaliumi, tačiau hercogas pradžioje atsisakė karūnos, nes Italija buvo aneksavusi Dalmatiją, kurios gyventojų daugumą sudarė kroatai. Spaudžiamas Italijos karaliaus jis vėliau priėmė karūną, gavo vardą Tomislavas II, tačiau taip ir liko gyventi Italijoje, į Kroatiją nepersikėlė.

Iš tikro valstybę valdė fašistinės pakraipos ustašių judėjimas ir jo vadovas poglavnikas Antė Paveličius (Ante Pavelić), kuris buvo labai paveiktas vokiečių įtakos. Pirmus 2 metus iki 1943 m. NKV buvo Vokietijos ir Italijos teritorinis kondominiumas. Centrinė Dalmatija buvo tiesiogiai aneksuota ir prijungta prie pačios Italijos teritorijos kaip iredentistinės programos Mare Nostrum ('Mūsų jūra') dalis. 1942 m. Vokietija pasiūlė Italijai perimti Kroatijoje visą karinę valdžią, kad tuo metu Kroatijoje buvusius vermachto dalinius galėtų perkelti į Rytų frontą. Tačiau italai nesutiko, nes netikėjo, kad Italija viena gebės susitvarkyti su nestabilia padėtimi Balkanuose.

Nuvertus Musolinį ir Italijos karalystei pasidavus sąjungininkams, NKV 1943 m. rugsėjo 10 d. paskelbė, kad 1941 m. gegužės 18 d. Romos sutartis su Italijos karalyste negalioja ir aneksavo Dalmatijos dalį, kurią prieš tai buvo aneksavusi Italija. NKV bandė aneksuoti ir Zadarą, kuris nuo 1919 m. buvo laikomas Italijos dalimi ir kuris buvo kroatų iredentizmo objektas, tačiau Vokietija to neleido.

Geografiškai NKV teritorija apėmė daugumą šių dienų Kroatijos, visą Bosniją ir Hercegoviną bei dalį dabartinės Serbijos. NKV turėjo bendras sienas su Trečiuoju Reichu (šiaurės vakaruose), Vengrijos karalyste (šiaurės rytuose), Serbija (rytuose), Juodkalnijos karalystė (Italijos protektoratas; rytuose) ir Italijos karalyste (vakaruose).

Sienos

Įkūrus NKV jos sienos nebuvo aiškiai apibrėžtos. Praėjus maždaug mėnesiui po NKV įkūrimo gana didelės kroatų apgyvendintos teritorijos buvo perduotos jos sąjungininkėms Ašies valstybėms – Vengrijos ir Italijos karalystėms.

• 1941 m. gegužės 13 d. NKV vyriausybė pasirašė sutartį su Vokietija, kuria buvo demarkuota jų bendra siena.
• 1941 m. gegužės 19 d. NKV ir Italijos diplomatai pasirašė Romos sutartis. Italija aneksavo nemažą dalį kroatų apgyvendintų žemių – didžiumą Dalmatijos (įskaitant Splitą ir Šibeniką), beveik visas Adrijos salas (įskaitant Rabą, Krką, Visą, Korčulą, Mletą), kai kurias kitas nedideles teritorijas – Kotoro įlankos pakrantė, dalis Kroatijos pajūrio (serb. Hrvatsko primorje) ir Gorski kotaras.
• 1941 m. birželio 7 d. NKV vyriausybė išleido įsaką, kuriuo demarkavo rytinę sieną su Serbija.
• 1941 m. spalio 27 d. NKV ir italija sudarė sutartį dėl NKV sienos su Juodkalnijos karalyste.
• 1943 m. rugsėjo 8 d. Italija kapituliavo, ir NKV oficialiai paskelbė Romos sutartis negaliojančiomis. Negaliojančia NKV paskelbė ir 1920 m. Rapalo taikos sutartį, pagal kurią Italijai atiteko Istrija, Fiumė (dabartinė Rijeka) ir Zara (dabartinis Zadaras). Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas pritarė Dalmetijos, kurią pagal Romos sutartis aneksavo Italija, susigrąžinimui. Tuo metu didžiąją dalį tos teritorijos iš tikrųjų kontroliavo Jugoslavijos partizanai, tad šių žemių perdavimas jas padarė labai nusiteikusiomis prieš NKV. Dokumentai rodo, kad tuo metu trečdalis Splito gyventojų buvo prisijungę prie partizanų. 1943 m. rugsėjo 11 d. NKV užsienio reikalų ministras Mladenas Lorkovičius (Mladen Lorković) sulaukė Vokietijos konsulo Zygfrido Kašės (Siegfried Kasche) nurodymo, kad NKV neturėtų skubėti užimti Istriją. Dieną anksčiau Vokietijos centrinė vyriausybė jau buvo įjungusi Istriją ir Fiumę (Rijeką) į Adrijos pakrantės operatyvinę zoną (vok. Operationszone Adriatisches Küstenland; OZAK). Zarą buvo okupavę vokiečiai, galbūt ji buvo laikoma marionetinės Italijos socialinės respublikos dalimi.

Administracinis suskirstymas

Nepriklausomos Kroatijos valstybės administracinis suskirstymas buvo trijų lygių:

• didžiosios župos (kroat. velika župa) – įkūrus valstybę jos buvo 22. Joms vadovavo didieji županai.
• rajonai (kroat. kotars) – jų buvo 142.
• municipalitetai – jų buvo 1006.

Didžiosios župos:

1. Baranja 2. Bilogora 3. Bribiras ir Sidraga 4. Cetina 5. Dubrava 6. Gora 7. Humas 8. Krbava – Psatas

9. Lašva ir Glažas 10. Lika ir Gacka 11. Livacas ir Zapoljė 12. Modrušas 13. Pliva ir Rama 14. Pokupjė 15. Posavjė

16. Prigorjė 17. Sana ir Luka 18. Usora ir Solis 19. Vinodolas ir Podgorjė 20. Vrhbosna 21. Vuka 22. Zagorjė