Mongolų Imperija

Imperija byrėti ėmė nuo 1259 m., ir 1271 m. Didieji chanai valdė tik rytines buvusios imperijos teritorijas, todėl nuo tada jos istorija siejama su Juan dinastijos istorija. Oficiali imperijos pabaiga buvo 1368 m., siejama su Juan dinastijos pabaiga.

ᠶᠡᠺᠡ ᠮᠣᠨᠭᠣᠯ ᠤᠯᠤᠰ Mongolų imperija
Chaganatas (klajoklių imperija)
↓ 1206 – 1368 ↓
Mongolų imperijos plėtimasis 1206−1294 m.
Sostinė	Avarga (1206–1235) Karakorumas (1235–1260) Chanbalikas (1271–1368)
Religija	Tengrizmas, Budizmas, Islamas, Krikščionybė
Valdymo forma	Monarchija
Chanas
1206–1227 m.	Čingischanas
1229–1241 m.	Ugedėjus
1260–1294 m.	Chubilajus
Era	Viduramžiai
- Čengischanas suvienija mongolų gentis	1206 m., 1206
- Miršta Čingischanas	1227
- Pax Mongolica	1250–1350
- Imperijos skilimas	1260–1294
- Ilchanato nuokrytis	1335
- Juanų dinastijos žlugimas	1368 m.
Plotas
- 1206	4 000 000 km²
- 1227	12 000 000 km²
- 1294	23 500 000 km²
- 1309	24 000 000 km²
Valiuta	Įvairios monetos ir Banknotai
Prieš Po Chorezmšachai Songų dinastija Tangutai Kijevo Rusia Dali (valstybė) Yuan dinastija Ilchanatas Čagatajaus chanatas Aukso orda Timūridų imperija

Mongolų imperiją 1206 m. įkūrė Čingischanas, suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Daugybės užkariavimų, prasidėjusių XI a. vakarų šiaurės žemės Kinijoje bei Chorezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos. Jos egzistavimo metu, XIII−XIV a., „Mongolų taika“ (Pax Mongolica) palengvino kultūrinius mainus bei prekybą tarp Rytų, Vakarų ir Viduriniųjų Rytų. Šie mongolų viešpatavimo šimtmečiai paliko gilią žymę Eurazijos demografijoje ir geopolitikoje bei paspartino šiuolaikinių valstybių, pvz., Rusijos, Turkijos, Kinijos, Irano ir Indijos, susiformavimą.

Mongolų imperiją valdė didysis chanas.

Čingischano užkariavimai

Pirmasis imperatorius buvo Čingischanas (Temüjin). Išsikovojęs valdžią savo gentyje, tuo metu nominaliai valdytoje džurdžėnų Dzin dinastijos, Temüjinas ėmė puldinėti gretimas gentis. Derindamas diplomatiją, karinę jėgą, žmonių valdymą, Temüjinas suvienijo paskiras gentis į vieną tautą. Tuomet jis gavo vardą Čingischanas – „Visuotinis valdovas“.

Po Čingischano mirties

 

Po Čingischano mirties 1227 m. imperija buvo padalinta į 4 administracinius vienetus − ulusus, pavadintus sūnų vardais. Trečiasis sūnus Ugedėjus valdė žemes į rytus nuo Balchašo iki pat Mongolijos. Tolujus, jauniausiasis, valdė šiaurinę Mongoliją. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos šiuolaikiniame Uzbekistane) bei Rytų Turkestaną. Savo sostine jis padarė Almaliką dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje. Čingischano sūnus Džučis gavo teritorijas šiaurės vakaruose, ir toliau plėtė savo uluso teritoriją į Vakarus.

Nepaisant šio padalinimo, vieningos imperijos idėja buvo išlaikyta. Iš keturių chanų didžiuoju chanu buvo paskelbtas Udegėjus. 1231 m. mongolai užėmė Korėją. 1234 m. galutinai įveikta Dzin dinastija (džurčenų valstybė), nuo 1235 m. − karai su Pietų Song dinastijos Kinija. 1237 m. užkariavo dabartinės Rusijos ir Kijevo Rusios slavų kunigaikštystes, įkurdami Kipčiakų chanatą. Tai sudarė sąlygas pirmiesiems tiesoginiams kontaktams tarp totorių ir lietuvių 1237–1240 m. laikotarpiu.

1241 m. Ugedėjui mirus nespėjus įgyvendinti savo svajonės užkariauti visą Kiniją, valdžia turėjo pereiti jo sūnui Gujukui, tuo tarpu penkeriems metams po Ugedėjaus mirties regente tapo Ugedėjaus žmona Tioregenė. Valdžios perdavimą turėjo patvirtinti kurultajus, kuris tai ir padarė, tačiau jame nedalyvavo Džučio uluso chanas Batijus. Po Gujuko mirties susirinkusiame kurultajuje (1253 m.) valdžia buvo perduota iš Ugedėjaus linijos Tolujaus sūnui Monkei, kuris kaip manoma buvo palankus nestoriečių tikėjimui. Ugedėjaus ulusas buvo panaikintas, o Ugedėjaus palikuonys, kurie nesipriešino šiems pasikeitimams, gavo nedideles valdas.

Möngke chanas užėmė Junaną, įsiveržė į Indokiniją. Taip pat, siekdami užsitvirtini savo pozicijas imperijoje Tolujaus sūnūs Monkė ir Chubilajus 1255 m. pasiuntė savo brolį Chulagų užkariauti teritorijų imperijos pietvakariuose. Tai jis ir padarė, išplėsdamas Imperijos teritorijas iki Viduržemio jūros. Jis įkūrė atskirą imperijos vienetą Ilchanatą, tačiau liko lojalus Didžiajam Chanui. 1258 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo nusiaubta Burundajaus vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio. Metraščiuose minima, kad žygis laikomas bene vienu baisiausių XIII a. žygiu, palietusių Lietuvą, tačiau nors LDK patyrė „didžiulius nuostolius“, mongolų pajėgoms „atsilaikė“. Tačiau būtent šis žygis labai susilpnino Mindaugo pozicijas, kuris 1263 m. buvo nužudytas.

1259 m., po Monkės mirties, prasidėjo nesutarimai tarp atskirų ulusų ir galimų įpėdinių. Galiausiai naujuoju Didžiuoju Chanu buvo išrinktas Monkės brolis Chubilajus. Tai vedė į imperijos dezintegraciją ulusų pagrindu. Imperijos šiaurės vakaruose, valdant chanui Berkei, atskilo Džučio ulusas (Aukso orda), kuris tapo nepriklausomas nuo Didžiojo chano valdžios. Tuo pat metu, valdant chanui Alghu, pietuose valdžią konsolidavo Čagatajaus ulusas. Nors dėl giminystės ryšių Ilchanatas nominaliai pripažino Didžiojo Chano valdžią, dėl geografinio atskirtumo ir didėjančių kultūrinių skirtumų jis jau nebuvo pavaldus imperijai. Tokiu būdu XIII a. 7-ajame deš. Mongolų imperija valdė tik rytines buvusios imperijos teritorijas.

1271 m. Chubilajus užkariavo pietinę Kiniją ir ten įkūrė Yuan dinastiją. Nors jo palikuonys ir toliau titulavosi Didžiaisiais chanais iki pat 1368 m., mongolų imperijos vienybė nebeegzistavo. Mongolų imperija davė pradžią keturioms didelėms mongolų imperijoms. Tai buvo Juanių dinastija, Ilchanatas, Čagatajaus chanatas ir Aukso Orda.

Mongolų kardai buvo pusmėnulio formos.

Pagrindinis straipsnis – Mongolijos imperijos kariuomenė.

 

Tarp mokslininkų nėra sutariama, kokio dydžio kariuomenę galėjo turėti mongolai, tačiau skaičiuojama, kad 1206 m. imperija turėjo bent 105 000 karių. Mongolų kariuomenė buvo suskirstyta grupėmis, naudojantis dešimtaine sistema. Dešimtis karių sudarė arbaną, dešimt arbanų sudarė zuutą, dešimt zuutų – minghaną, dešimt minghanų – tumeną. Tumenų ir minghanų vadai būdavo vadinami nojonais. 2–5 tumenai sudarydavo hordu – ordą. Armijai vadovaudavo pats chanas ar jo karvedžiai – bojonai.

Mongolai garsėjo kaip įgudę raitieji lankininkai, tačiau ietimis ginkluoti daliniai taip pat būdavo gerai paruošti, o kariniai specialistai neretai būdavo imami iš jų nukariautų žemių. Kita vertus, mongolai retai kariaudavo jūrose. Nors 1279 m. jiems pavyko nukariauti songų dinastiją du mėginimai užkariauti Japoniją nebuvo sėkmingi.

Įstatymai

Mongolų imperijos kodeksas buvo paremtas jasa, Čingischano įvestais sakytiniais įsakymais ir dekretais. Buvo įprastos kolektyvinės bausmės tiek civiliams, tiek kariams. Pastarųjų atveju, už vieno kario nusižengimus dažnai būdavo baudžiamas visas jo arbanas, sudarytas iš dešimties narių.

Religija

Mongolų imperija pasižymėjo religijų įvairove. Nors tengrizmas ir šamanizmas buvo tradiciniai mongolų tikėjimai, vis daugiau mongolų atsiversdavo į budizmą, krikščionybę, manicheizmą ar islamą. Čingischano, kuris pats buvo šamanistas, valdymo laikotarpiu buvo įkurta institucija, prižiūrėjusi, kad imperijoje būtų tikėjimo laisvė ir visi religiniai vadovai būtų atleisti nuo mokesčių ir viešosios tarnybos.

XIII a. pabaigoje imperijai suskilus, naujos valstybės teikdavo pirmenybę vienai ar kitai religijai. Taip mongolų valdomai Kinijos juan dinastijai rytuose dominuojančias pozicijas užėmė budizmas ir šamanizmas, o vakariau esančiuose chanatuose įsigalėjo islamas.

Menas

Seniausias išlikęs rašytinis veikalas mongolų kalba yra Slaptoji mongolų istorija. Ji buvo parašyta po Čingischano mirties XIII a. pirmoje pusėje ir skirta karališkajai šeimai. Veikale aprašytas Čingischano gyvenimas ir genealogija, pasakojama apie kilmę ir vaikystę, taip pat Mongolų imperijos įkūrimą ir sūnaus Ugedėjaus valdymą.

Kitas reikšmingas veikalas - kronika, pavadinimu Jami' al-tawarikh, išleista XIV a. pr., kuriame aprašoma pasaulio istorija.

Dar XIV a. raštuose mongolai klaidas tekste taisydavo mišiniu, padarytu iš sakų ir augalų pigmentų. Gali būti, kad tai pirmas korekcinio skysčio panaudojimas.

Mongolijos istorija
Šiongnu (imperija), Dinglingai
Šianbai (konfederacija)
Tabgačai, Tiele
Žoužanų kaganatas
Tiurkų kaganatas
Uigūrų kaganatas
Kirgizai (Kaganatas)
Kidaniai (Liao)
Mongolų imperija
Juan dinastija
Šiaurės Juan dinastija
Čing dinastija
Mongolijos Liaudies Respublika
Mongolija

• Čingischanas (1206–1227 m.),
• Tolujus (regentas) (1227–1229 m.),
• Ugedėjus (1229–1241 m.),
• Tiuregenė (regentė) (1243–1246 m.),
• Giujukas (1246–1248 m.),
• Oghulis (regentas) (1248–1251 m.),
• Monkė (1251–1259 m.),
• Chubilajus (1260–1294 m.) Toliau − imperijos skilimas į keturias dalis.

• Grousset, Rene (1970). The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Vertė Naomi Walford (from French). New Brunswick, NJ: Rutgers University Press. ISBN 9780813506272.
• Hull, Mary (1997). The Mongol Empire (World History Series). Greenhaven Press. ISBN 978-1-56006-312-4.
• Morgan, David (2007). The Mongols (2nd leid.). Malden, MA; Oxford, UK; Carlton, Victoria, Australia: Blackwell Publishing. ISBN 978-1-4051-3539-9.
• Sverdrup, Carl (2010 m. lapkričio mėn.). „Numbers in Mongol Warfare“. In Rogers, Clifford J.; DeVries, Kelly; France, John (eds.). Journal of Medieval Military History. 8. Woodbridge, Suffolk: Boydell & Brewer. ISBN 978-1-84383-596-7.