Mirties bausmė – viena seniausių pasaulyje taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus.
Šiuolaikinėse valstybėse mirties bausmės taikymas yra apribotas arba apskritai panaikintas: beveik visoje Europoje, Lotynų Amerikoje, daugumoje Ramiojo vandenyno valstybių mirties bausmė yra panaikinta. Kai kuriose valstybėse, nepanaikinusiose mirties bausmės, ji taikoma už sunkiausius nusikaltimus asmeniui – iš anksto suplanuotą nužudymą, nužudymą iš savanaudiškų paskatų, šnipinėjimą, valstybės išdavimą ir veikimą prieš savo valstybę, kai kuriuose musulmoniškuose kraštuose mirties bausmė taip pat taikoma už seksualinius nusikaltimus.
Iki XX a. vidurio mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius dauguma valstybių atsisakė mirties bausmės, kaip sankcijos už nusikaltimo padarymą. Remiantis Amnesty International klasifikacija, pasaulio valstybės skirstomos į keturias kategorijas:
Iki XX amžiaus 9 dešimtmečio mirties bausmė daugiausiai buvo taikoma nedemokratinėse, skurdžiose ir autoritarinėse valstybėse, kuriose mirties bausmė neretai taikyta kaip politinio poveikio priemonė. 9-ame XX a. dešimtmetyje mirties bausmė panaikinta Lotynų Amerikoje, jos pavyzdžiu atgavusios nepriklausomybę 10 dešimtmetyje pasekė buvusios socialistinio bloko valstybės. Vienintelė Europos valstybė, praktikuojanti mirties bausmės taikymą, yra Baltarusija. Kita vertus, dauguma Azijos išsivysčiusių demokratinių valstybių taip pat nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo politikos, kadangi jose visuomenė stipriai palaiko mirties bausmės taikymą, be to, jai skiriama nedaug dėmesio žiniasklaidoje.
Mirties bausmės taikymo praktika žinoma dar bendruomeninės santvarkos laikais, kai bendruomenės narys, nusižengęs savo genties taisyklėms, buvo pasmerkiamas myriop. Taigi, mirties bausmė tuomet buvo bendruomenės teisingumo sistemos dalis. Be mirties bausmės, nusižengęs narys galėjo būti baudžiamas kitomis bausmėmis (kompensacija nukentėjusiajam, kūno bausmėmis, išvarymas iš genties ir pan.), todėl mirties bausmė buvo retai taikoma sankcija, kadangi tinkamesne bausme buvo laikomas kompensavimas nukentėjusiajam genties nariui.
Kita vertus, nusikaltimai, padaryti kitos genties narių, buvo laikomi išpuoliu prieš nukentėjusią bendruomenę, taigi bausmių nusikaltėliui taikymas įvairavo nuo kūno bausmių ir pavergimo iki mirties bausmės. Vis dėlto genties reakcija į kitos bendruomenės įvykdytą nusikaltimą galėjo būti atsiprašymas, kompensacija arba kraujo kerštas.
Anksčiausiai mirties bausmę įtvirtinęs teisės aktas – Babilono valdovo Hamurabio teisynas. Jame buvo aprašytos 25 nusikaltimų rūšys, už kurias būdavo pasmerkiama myriop. Senasis Testamentas nustato mirties bausmę už žmogžudystę, pagrobimą, burtus, Šabato nešventimą, šventvagiškas kalbas, daugelį seksualinių nusikaltimų. Senovės Graikijoje apie 621 m. pr. m. e. Drakonto įstatymais buvo įtvirtintas mirties bausmės taikymas už daugelį nusikaltimų. Viduramžiais, panašiai kaip ir Graikijoje, mirties bausmė buvo taikoma kaip pagrindinė bausmė, kol nebuvo išvystyta šiuolaikinė kalėjimų sistema. Pavyzdžiui, 1700 metais Didžiojoje Britanijoje už vagystes, medžių kirtimus, plėšimus ir panašius nusikaltimus mirtimi buvo nuteisti 222 nusikaltėliai .
Dar XX a. pradžioje bausmė buvo vykdoma pačiais įvairiausiais būdais. Šiuo metu dažniausiai naudojamos mirties bausmės įvykdymo priemonės yra elektros kėdė, dujų kamera, mirtina injekcija. Taip pat kai kuriose valstybėse mirties bausmė taikoma sušaudant ar pakariant.
Viduramžiais ir anksčiau buvo taikomi įvairiausi mirties bausmės variantai, pagrįsti vietiniais prietarais ir papročiais. Žinomi mirties bausmės įvykdymo būdai: pasmaugimas, sudeginimas, išvirimas, kaulų laužymas ratu, gyvo palaidojimas, nukryžiavimas, galvos nukirtimas, paskandinimas, ketvirčiavimas, odos nudyrimas, nunuodijimas, perpjovimas pusiau, užmūrijimas, užmėtymas akmenimis, nužudymas drambliu ir daugelis kitų. Mirties bausmės taikymas nebuvo atsietas nuo kankinimo, kadangi daugeliu mirties bausmės įvykdymo būdų nusikaltėlis patirdavo dideles kančias. Patys mirties bausmės vykdymo būdai buvo tokie, kad pasmerktas mirti nusikaltėlis kentėtų ir nemirtų iškart.
Mirties bausmes vykdė specialūs valstybės ar miesto išlaikomi pareigūnai – budeliai, o dar anksčiau – pati bendruomenė.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo ji buvo įvykdyta 7 nuteistiesiems. Lietuvoje mirti nuteisti kaliniai būdavo sušaudomi.
Po Prezidento Algirdo Brazausko dekreto, kuriuo buvo sustabdytas mirties bausmės vykdymas, kitiems myriop nuteistiems kaliniams pavyko jos išvengti – mirties bausmė jiems buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.
Įvykdytos mirties bausmės Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo:
1996 metais Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas. 1998 m. gruodžio 31 d. LR Seimas mirties bausmę panaikino.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Mirties bausmė, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.