Laisvoji Prancūzija

liepos – „Kovojanti Prancūzija“ (pranc. France combattante) – Prancūzijos generolo Šarlio de Golio vadovaujamas pasipriešinimo Vokietijos okupacijai judėjimas per Antrąjį pasaulinį karą.

Laisvoji Prancūzija (1940–1942) France libre Kovojanti Prancūzija (1942–1943) France combattante
Vyriausybė tremtyje (iki 1942 m. lapkričio) Laikinoji vyriausybė (nuo 1942 m. lapkričio)
← 1940 – 1944 →
Vėliava Emblema
Himnas „Marselietė“
Sostinė	Paryžius (de jure) Londonas (de facto)
Politinė struktūra	Vyriausybė tremtyje (iki 1942 m. lapkričio) Laikinoji vyriausybė (nuo 1942 m. lapkričio)
Prezidentas
1940–1944	Šarlis de Golis
Era	Antrasis pasaulinis karas
- Š. de Golio kreipimasis	1940 m. birželio 18 d.
- Įkurta GPRF	1944 m. birželio 3 d.

Judėjimas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje (de facto sostinė Londone) ir Prancūzijos kolonijose, vėliau išplito ir pačioje Prancūzijoje. Iš pradžių pasipriešinimo judėjimas buvo karinio, vėliau įgijo politinį pobūdį. „Laisvosios Prancūzijos“ vadovybė bandė veikti kaip prancūzų tautos vadovybė. Vadovaujanti judėjimo institucija – Prancūzijos nacionalinis komitetas, nuo 1943 m. birželio 3 d. – Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas (CFLN).

1940 m. rudenį „Laisvąją Prancūziją“ parėmė Kamerūnas ir Prancūzijos Pusiaujo Afrika, vėliau prisidėjo ir Prancūzijos kolonijos: Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Sen Pjeras ir Mikelonas, Naujieji Hebridai. Prancūzijoje „Laisvąją Prancūziją“ rėmė Pasipriešinimo judėjimas. „Laisvosios Prancūzijos“ karinės pajėgos kartu su Sąjungininkais kovėsi Šiaurės Afrikoje (Libijoje ir Egipte), prieš Italijos kariuomenę – Etiopijoje ir Eritrėjoje, prieš Viši Prancūzijos pajėgas – Sirijoje ir Libane. 1943 m. liepą „Laisvąją Prancūziją“ oficialiai pripažino Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir SSRS. Judėjimo ginkluotosios pajėgos dalyvavo Sąjungininkų invazijoje į Italiją, vėliau – išsilaipinant Normandijoje.