Jūros Bangų Energija

Daugiausiai vystoma Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Australijoje.

1799 m. Paryžiuje užpatentuotas pirmasis projektas, gaminantis energiją iš vandenyno bangavimo. 1910 m. Prancūzijoje sukonstruotas įrenginys, apšvietęs kūrėjo namus. Nuo 1855 m. iki 1973 m. vien Jungtinėje Karalystėje buvo užregistruota apie 340 patentų susijusių su bangų energija.

Šiuolaikinių bangų energijos technologijų pionierius yra japonų išradėjas Yoshio Masuda. XX a. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose Y. Masuda išbandė daug bangų energijos technologijų jūrose.

1973 m. kilus naftos krizei, vėl buvo susidomėta atsinaujinančiaisiais energijos šaltiniais. Šiuo laikotarpiu prie technologijos vystymosi daug prisidėjo Jungtinės Karalystės, JAV ir Norvegijos universitetai. XX a. paskutiniame dešimtyje ir XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais suaktyvėjo naujų jūros bangų energijos jėgainių technologijų kūrimas JAV, Jungtinėje Karalystėje, Beneliukse, Šiaurės Europoje, Australijoje, Izraelyje, Airijoje.

 

Jūros bangų energijos jėgainių plūdurai plūduriuoja vandens paviršiuje prieš bangų judėjimo kryptį. Kad bangos neišplukdytų plūduro į krantą ar nepakeistų jo padėties, plūduras lynais ir inkarais tvirtinamas prie dugno. Plūdurai sujungti su energijos konvertavimo moduliais. Bangų sūpavimas judina energijos konvertavimo modulius aukštyn, žemyn ir į šonus. Šie judesiai priverčia modulyje esančius hidraulinius taranus pumpuoti aukšto slėgio energiją. Ji kaupiama hidrauliniuose akumuliatoriuose, kurie tiekia tolygią srovę elektros generatoriaus varikliui. Visų trijų modulių pagaminta elektra per atskirą kabelį, prijungtą prie plūduro galo, teka jūros dugnu į tarpinę povandeninę stotį, o iš jos – į krante įrengtą elektros transformatorinę.