Iraklis Abašidzė

lapkričio 29 d. Chonis, Kutaisio rajonas – 1992 m. sausio 14 d.) – gruzinų poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas.

1931 m. baigė Tbilisio universiteto filologijos fakultetą. 1934 m. kaip jaunas rašytojas dalyvavo TSRS rašytojų sąjungos pirmajame suvažiavime. Už bereikalingą Lavrentijaus Berijos šlovinimą metus sėdėjo kalėjime. Antrojo pasaulinio karo metais kovojo fronte. Pokario metais Gruzijos rašytojų sąjungos žurnalo „Mnatobi“ vyriausiais redaktorius. 1953–1967 m. Gruzijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Nuo 1960 m. Gruzijos mokslų akademijos viceprezidentas. Tais pačiais metais organizavo ekspediciją į Jeruzalės Šv. Kryžiaus vienuolyną, kuriame buvo rasta Šotos Rustavelio freska. 1975–1987 m. „Gruzijos tarybinės enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius. 1978–1986 m. Gruzijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Nuo 1988 m. priešingai savo politinės poezijos idealams palaikė Gruzijos nepriklausomybės siekį, buvo komandos, kuriai vadovavo Zviadas Gamsachurdija, narys. Iraklio Abašidzės laidotuvės virto antirusiška demonstracija.

Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1928 m. Kūrybai būdinga lyriškumas, romantizmas, giedra nuotaika. Vertingiausia kūrybos dalis – peizažiniai eilėraščiai. Juose aukštino gimtojo krašto gamtos grožį, istorinę praeitį, reiškė patriotinius jausmus. Parašė eilėraščių apie Tbilisį.

Svarbiausi poezijos rinkiniai:

• Palestina, Palestina (1963 m., Gruzijos valstybinė premija, 1972 m.)
• Rustavelio pėdsakais (1972 m., Džavacharlalo Neru premija)
• Artėjimas (1966 m.)

Lietuvių kalba išleistas jo eilėraščių rinkinys „Poezija“ (1966 m.)