Prūsija Domenas

Prūsijos valstybei priklausančioje Mažojoje Lietuvoje dėl nuolatinių XIII a. – XIV a. kryžiuočių ir lietuvių kovų nesusidarė didelių bajorų valdų kaip Europos domenai, žemė daugiausia priklausė Vokiečių ordino didžiajam magistrui, vėliau Prūsijos valdovui. Nuo XVI a. medžioklei tinkamus plotus Prūsijos kunigaikštis saugojo sau; palyginti mažai žemių turėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Sunykusius vokiečių bajorų dvarus ir kulmiškių ūkius XVIII a. pirmoje pusėje ėmė supirkinėti Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I ir juose steigti domenus, kurdinti vokiečių kolonistus.

Yrant baudžiavinei sistemai ir mažėjant lažo nuo XVIII a. pabaigos karalius pradėjo domenus nuomoti, užrašinėti arba pardavinėti bajorams. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, po 1807 m. baudžiavos panaikinimo Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje padaugėjo vokiečių junkerių domenų ir dalis lietuvininkų pateko į jų valdžią. Vokiečių kolonistai iš esmės ir toliau liko domenų, arba karališkieji, ūkininkai. XIX a. pradžioje Lietuvos departamente domenų žemėvalda apėmė 86,5 %, Rytų Prūsijos – 51,3 % visos dirbamosios žemės. Valdovo domenuose nuomininkus ėmus keisti iš Vokietijos atvykusiais miestiečiais valdininkais, šalia bajorų dvarininkų susiformavo miestiečių žemvaldžių sluoksnis.

Domenus administravo Gumbinės karo ir domenų rūmai bei Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai.