Vienos Kongresas

vykęs Europos valstybių vadovų kongresas, turėjęs nuspręsti Europos politinę ir ekonominę situaciją po Napoleono karų. Iš viso kongrese, sušauktame Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos bei Rusijos iniciatyva, susirinko 216 valstybių vadovų.

Prancūzijai pralaimėjus karą su sąjungininkais, Europos valdovai 1814 m. rugsėjį suvažiavo į Vieną. Austrijoje prasidėjusio Vienos kongreso pagrindinis tikslas buvo išspręsti pokario Europos sutvarkymo klausimus. Į kongresą atvyko 216 visų Europos valstybių atstovų, kurių gretose buvo du imperatoriai, keturi karaliai ir daug garsių politikos veikėjų. Kongresą organizavo bei jam pirmininkavo Austrijos užsienio reikalų ministras K. fon Metternichas. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, Austrijos bei Prancūzijos atstovai. Kongreso dalyviams kiekvieną dieną buvo rengiami pokyliai, spektakliai bei medžioklės, dėl to jis pramintas „šokančiu kongresu“.

Kongrese išryškėjo karą laimėjusių valstybių norai. Rusija norėjo gauti Varšuvos kunigaikštystę ir sustiprinti Prūsijos valstybę kaip sąjungininkę. Austrija siekė įsitvirtinti Italijoje ir neleisti Prūsijai plėsti savo įtakos vokiečių žemėse. Prūsija tikėjosi prisijungti Saksoniją ir vokiečių žemėse užimti vyraujančias pozicijas. Prancūzai ketino išsaugoti ikirevoliucines šalies ribas ir neprarasti savo vaidmens. Jungtinei Karalystei rūpėjo laikytis jėgų pusiausvyros Europoje, neleidžiant įsiviešpatauti kitoms valstybėms. Buvo susiginčyta dėl Saksonijos likimo. Prūsijos norams ryžtingai pasipriešino Austrija ir Prancūzija, tačiau nesutarimus atvėsino žinia apie Napoleono pabėgimą iš Elbos salos.

Po Vaterlo mūšio Vienos kongresas nutarė Prancūzijos sienas grąžinti į 1789 m. ribas, suteikti 700 mln. aukso frankų kontribuciją (sumą, kurią reikėjo sumokėti nugalėjusiai valstybei) ir privertė prancūzus atiduoti karo laivyną. Liudvikas XVIII buvo pripažintas naujuoju Prancūzijos karaliumi, o vyriausybės veiklą pradėjo kontroliuoti keturių sąjunginių valstybių Ambasadorių konferencija.

Kongrese buvo įtvirtintas 1806 m. Napoleono įvykdytas Šventosios Romos imperijos panaikinimas. Pasiliko tik 34 Vokietijos valstybės ir 4 laisvieji miestai (Bremenas, Liubekas, Frankfurtas ir Hamburgas). Vienos kongresas įtvirtino Vokietijos susiskaldymą ir Austrijos dominavimą Vokietijos Sąjungoje.

1815 m. birželio 9 d. Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą, kuris įtvirtino naujas Europos valstybių sienas. Daugiausia kongreso metu laimėjo Austrijos imperija, Rusija ir Prūsija. Sąjungininkai restauravo ikirevoliucines santvarkas, siekta užtikrinti taiką.

1815 m. rugsėjį Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė aktą dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos“ sukūrimo. Aktas tvirtino, jeigu kas nors mėgins pažeisti susidariusią tvarką, monarchai vieni kitiems skirs pagalbą ir paramą. Vėliau prie šio susitarimo prisijungė ir kiti Europos valstybių valdovai. Jungtinės Karalystės parlamentas šios sąjungos nepatvirtino. „Šventosios Sąjungos“ atstovai galėjo ginklu kištis į kitų Sąjungos valstybių reikalus.

 

1. Artūras Velingtonas (Jungtinė Karalystė)
2. Joaquim Lobo da Silveira (Portugalija)
3. Antonio Saldanha da Gama (Portugalija)
4. Karlas Lovenhielmas (Švedija)
5. Žanas Luisas Paulas Francua (Prancūzija)
6. Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas (Austrija)
7. Andrė Dupinas (Prancūzija)
8. Karlas Neselrodas (Rusija)
9. Pedro de Sousa Holsteinas (Portugalija)
10. Robertas Stevartas (Jungtinė Karalystė)
11. Emmerichas Josefas (Prancūzija)
12. Ignas Heinrichas von Vesenbergas (Reino konfederacija)
13. Andrėjus Razumovskis (Rusija)
14. Čarlis Veinas (Jungtinė Karalystė)
15. Pedro Gomezas Labradoras (Ispanija)
16. Ričardas Trenchas (Jungtinė Karalystė)
17. Raštininkas Vakenas
18. Friedrichas von Gentzas (Kongreso sekretorius)
19. Wilhelmas von Humboldtas (Prūsija)
20. Viljamas Šavas (Jungtinė Karalystė)
21. Karlas Augustas von Hardenbergas (Prūsija)
22. Šarlis Morisas Taleiranas (Prancūzija)
23. Gustavas Ernstas von Stackelbergas (Rusija)
24. Heiligerio Romischero Kaisero portretas (Austrija)
25. Venzelas Antanas Kaunitzas (Austrija)

 

Kongreso metu turėta sukurti naujos Europos vaizdą. Kongreso rezultatai:

• Sudaryta taikos sutartis su Prancūzija.
• Iš Vokietijos valstybių ir dalies Austrijos žemių sukurta Vokietijos sąjunga, kuriai vadovavo Austrija.
• Austrija prisijungė Lombardiją ir Veneciją.
• Rusija prisijungė didžiąją dalį Varšuvos kunigaikštystės, kuri buvo pavadinta Lenkijos karalyste bei gavo teisę valdyti Suomiją ir Besarabiją.
• Prūsija gavo Saksoniją ir nedidelę dalį Varšuvos kunigaikštystės.
• Jungtinė Karalystė gavo Prancūzijos kolonijas.
• Iš Ispanijos ir Portugalijos atimta keletas kolonijų, kurios atiteko Jungtinei Karalystei.
• Sukurta Jungtinė Nyderlandų karalystė;
• Atkurtas Šveicarijos ir Sardinijos suverenitetas;
• Švedija prisijungė Norvegiją;
• Atkurtos monarchijos bei dinastinis valdymas Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolyje, Prancūzijoje.
• Sukurta sąjunga tarp imperatorių (Austrijos, Prūsijos ir Rusijos) – „Šventoji Sąjunga“ (1815 m.), kuri turėjo garantuoti, jog bus laikomasi Vienos kongreso nutarimų.
• Sukurta „Keturių sąjunga" tarp keturių imperatorių (Austrijos, Prūsijos, Rusijos ir Jungtinės karalystės), kuri turėjo garantuoti, jog Prancūzijoje nevyks pokyčiai, nevyks nacionalistiniai sukilimai ir bus laikomasi kongreso nutarimų.
• Italijos teritorija buvo suskaldyta į aštuonias valstybes.

• Vienos kongreso nutarimai laikinai sustiprino Europos monarchijas, tačiau nustatytos ribos tarp valstybių nepanaikino nesantaikos. 1830 m. Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai – nacionalistiniai sukilimai, siekę pertvarkymų ar nepriklausomybės.
• Kongreso metu neatsižvelgta į mažų tautų norus ir interesus didžiųjų valstybių atžvilgiu.
• Įtakingiausiomis Europos valstybėmis tapo Rusija ir Jungtinė Karalystė.

• Vienos kongresas. „Šokantis kongresas“