Šulinys

Patys seniausi šuliniai buvo sutvirtinti rąstų, akmenų rentiniu. Kibiras užkabinamas ant karties su kabliu. XIX a. paplito svirtys. Dabar šulinius dažnai sudaro betoniniais žiedais sutvirtinta iškasa ir įtaisas vandeniui semti (dažnai ir su elektriniu vandens siurbliu).

Seniausią šulinį Lietuvoje archeologai aptiko Apuolės piliakalnyje (Skuodo r.). Manoma, kad jis iškastas IX a. Šuliniai minimi XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Iki XX a. žemės reformos, kai buvo išsiskirstyta į vienkiemius, 3-4 kaimo sodybos naudojosi bendru šuliniu. Prie šulinio dažnai statydavo skobtą arba lentų lovį, į kurį pripildavo vandens gyvuliams.

Senieji šuliniai nebuvo gilūs, jų sienas sutvirtindavo rąsteliais arba išgrįsdavo akmenimis. Nuo XX a. imta ręsti šulinius su rentiniais.

Lietuvos sodybose paplitę dviejų tipų šuliniai: svirtiniai ir veleniniai.

Jį sudaro stipriai į žemę įkastas vertikalus dvišakis rąstas. Jo dvišakumoje įtaisyta ilga svirtis, kurios viename gale yra atsvara, kitame – grandine pritvirtinta kartis su kabliu kibirui užkabinti.

Tokių šulinių sienos yra iš betono žiedų (lietuvių liaudyje dar kitaip vadinamais rentiniais ir boniomis), vienas ant kito suleistų į žemę; vienas žiedas visada virš žemės paviršiaus. Abipus šulinio vertikaliai įkalti stulpai, kurie laiko veleną su grandine ir kabliu (kobiniu) kibirui užkabinti. Viename veleno gale įtaisyta metalinė rankena. Veleno abu galai dažnai sutvirtinti metaliniu žiedu.

• Kaip išsikasti šulinį

•  
  Rankomis traukiamas Vokietijos vienuolyne
•  
  Medinis Punske (Lenkija)
•  
  Pakopinis Indijoje
•  
  Svirtinis Vengrijoje

Vikiteka: Šulinys – vaizdinė ir garsinė medžiaga