Rigvėda

Ana īr sokorta senuobėnio sanskrėta atmaino – vėdu kalba.

Tėkslē nie žėnuoma, kūmet Rigvėda galiejė būtom padėrbta – mėslījama, būktās XVI–X o. pr. Kr. m., a patės senuobėškuosės dainės mažo II tūkstontmetė pr. Kr. m. pradiuo. Tas galiejė būtė dā prīš ton, kāp arėjē atkaka Indėjuō.

Īr vierījama, ka Rigvėda ėš dievū nugirda septīnė ėšmintē (septīnė rišē), vuo Vėdas sogoldė konėgs Vjasa. Par omžiū omžius Rigvėda bova ėšmuokstama mintėnā ė paskuo ėšgoldama muokėniam. Anon klausītė ė muokītės liuob galietė tėktās pabažnūs žmuonis – brahmanā. Tėktās XIX o. Rigvėda ožrašė europėitē. Tas anėm bova dėdlis atradėms, nas tas īr vėins seniausiu tekstu indoeuropėitiu kalba.

Rigvėduo sogol 1028 alduojėmā, katrėi ėšdalītė pu 10 ratu (mandalu).

Tūs alduojėmūs tonkiausė kvėitamė vairūs dievā: Agnis, Indra, Soma, Mitra, Varuna, Ušasė, do Ašvėno, Savėtars, Višnos, Rudra, Pūšans, Brihaspatis, Djausos, Prithivī, Sūrja, Vajos, Apā, Pardžanjė, Vač, Marutā, Sarasvatė ė kėtė. Anū klūkiama torta, švėisoma, jieguos, gerū vīru, pėina ė medaus. Rokounama, kāp Indra nugalbėjė dėdli šlioža Vritra, katros bova oždaris ondenis.

• Rigvėdas garsa īrašā
• Mairuonė pargoldīmā
• T. Jelizarenkuovas pargoldīms
• Vėsa Rigvėda sanskrėtėškā