Valerijus Zalužnas

Valerijus Zalužnas ukr. Валерій Залужний
Oficialus portretas, 2021 m.
Gimė	1973 m. liepos 8 d. (50 metų)  Ukrainos TSR, Voluinės Naugardas
Išsilavinimas	Ukrainos nacionalinis Ivano Černiachovskio gynybos universitetas Odesos sausumos pajėgų institutas Valstybinis universitetas „Ostroho akademija”
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Valerijus Zalužnas

Valerijus Zalužnas (ukr. Валерій Федорович Залужний, g. 1973 m. liepos 8 d. Voluinės Naugarde, Ukrainoje) – Ukrainos karininkas. Generolas, kariuomenės vadas (2021–2024 m.), Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos narys. Ukrainos didvyris (2024 m.).

Rusijai 2022 m. užpuolus Ukrainą, pelnė tarptautinį pripažinimą už efektyvų vadovavimą šalies gynybai ir sugebėjimą „prisitaikyti prie greitai kintančio mūšio lauko”. 2022 m. žurnalo „Time” įtrauktas į „100 įtakingiausių pasaulio žmonių” sąrašą.

Ukrainos žiniasklaidos pramintas „Geležiniu generolu”.

 

 

 

Gimė kariškio šeimoje sovietų karinėje bazėje Voluinės Naugarde (dabar Zviagelis). 1993 m. su pagyrimu baigė Voluinės Naugardo mašinų gamybos technikumą, įstojo į Odesos sausumos pajėgų institutą (dabar Odesos karo akademija). 1997 m. institutą baigė, pradėjo karininko karjerą: buvo būrio, kuopos, vėliau – bataliono vadas. 2005 m. įstojo ir po dviejų metų su aukso medaliu baigė Ukrainos nacionalinę gynybos akademiją Kijeve (dabar Ukrainos nacionalinis Ivano Černiachovskio gynybos universitetas).

2007 m. paskirtas Sausumos pajėgų 13-ojo armijos korpuso 24-osios atskirosios mechanizuotos brigados Javorive (Lvovo sritis) štabo viršininku – vado pirmuoju pavaduotoju. 2009–2012 m. tarnavo 13-ojo armijos korpuso 51-osios atskirosios mechanizuotos brigados vado pareigose. Iki 2014 m. dar kartą mokėsi Ukrainos nacionaliniame Ivano Černiachovskio gynybos universitete, po jo baigimo nusiųstas į karo zoną Donbase, paskirtas „C” sektoriaus vado pavaduotoju, vėliau vadovavo įvairioms karinėms grupuotėms fronte.

2017 m. buvo Sausumos pajėgų operatyvinės vadovybės „Vakarai” vado pirmasis pavaduotojas, rugpjūčio 23 d. tapo generolu majoru. 2018 m. paskirtas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jungtinio operatyvinio štabo vadovo pirmuoju pavaduotoju, 2019 m. – Sausumos pajėgų operatyvinės vadovybės „Šiaurė” vadu. 2020 m. baigė tarptautinių santykių magistro studijas Valstybiniame universitete „Ostroho akademija”. 2021 m. liepos 27 d. Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis paskyrė V. Zalužną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Tų pačių metų rugpjūtį V. Zalužnui suteiktas generolo leitenanto, o 2022 m. kovą – generolo laipsnis.

2024 m. vasario 8 d. atleistas iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigų.

Vedęs, su žmona Jelena turi dvi dukteris: vyresnioji tarnauja kariuomenėje, jaunesnioji mokosi medicinos.

Tarptautiniai ekspertai ir analitikai pripažįsta aukštus V. Zalužno nuopelnus vadovaujant Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms prieš Rusijos kariuomenę. Jungtinių Amerikos Valstijų generalinio štabo vadų komiteto pirmininko generolo Marko Milio teigimu, V. Zalužnas „iškilo kaip karinis protas, kurio reikėjo jo šaliai”, o žurnalo „Time” nuomone, V. Zalužno pasiruošimas Rusijos invazijai ir išmintinga taktika ankstyvosiose karo fazėse „padėjo tautai apsisaugoti nuo Rusijos puolimo”. Žurnalo „Politico” nuomone, V. Zalužno veiksmai įeis į Ukrainos istoriją. Generolas gerbiamas ukrainiečių – jo vardu pavadintos gatvės Pokrove (Dniepropetrovsko sritis), Stara Siniavoje (Chmelnyckio sritis) ir Konotope (Sumų sritis), jo garbei kuriamos dainos.

2023 m. sausį V. Zalužnas paaukojo gautą palikimą – 1 mln. JAV dolerių – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.