Rusėnai

Nepainioti su Rusinai.
Apie kaimą Vilniaus rajone žr. Rusėnai (kaimas).

Carinės ir daugelį jos prielaidų perėmusios sovietinės istoriografijos požiūriu, gudų ir ukrainiečių tautos susiformavo tik XIV-XVII a., tuometinių LDK, Lenkijos karalystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės sienų padalytai hipotetinei „senovės rusų tautai“ (rus. древнерусский народ) pamažu skylant į tris rytų slavų etnosus. XIX-XXI a. sukauptų rusėnų ir kitų rytų slavų etnogenezę nušviečiančių archeologijos, istorinės dialektologijos, fizinės antropologijos, folkloristikos, etnomuzikologijos ir genetikos duomenų lyginamoji analizė leidžia manyti savitą (skirtingą nuo protoukrainiečių) rusėnų, arba sengudžių etnosą egzistavus jau IX-X a. (tas pat pasakytina ir apie VI-VII a. susiformavusį volynėnų, arba protoukrainiečių etnosą; gudai pastarojo atstovus, skirdami juos nuo „tikrųjų rusinų“, bent iki XIX a. I pusės vadino kuopiniu tautovardžiu valyn' ). XI-XII a. nuo senųjų (etninių) rusėnų (o kartu ir nuo Naugardo srities slavų etnoso) atskilo didžiarusių, tiksliau, protorusų etnosas; po Liublino unijai (1569 m.) dab. baltarusių ir dab. rytinių ukrainiečių protėviams atsidūrus dviejų skirtingų valstybių (Lietuvos ir Lenkijos) teritorijoje, XVII-XVIII/XIX a. volynėnų ir politinių bei ekonominių migrantų iš jų arealo lingvistiškai asimiliuotų pietrytinių rusėnų (dab. rytų ukrainiečių protėvių) pagrindu susiformavo dab. ukrainiečių etnosas. Tiesioginiais rusėnų palikuonimis laikytini buvusio rusėnų etninio arealo branduolio šiaurinėje dalyje gyvenantys baltarusiai.

Nuo rusėnų dažnai neskiriami volynėnai, arba protoukrainiečiai (iš dalies ir todėl, kad LDK slaviškųjų raštinių terminas rusiny ('rusėnai') dažnai turi ir platesnę – „visų Lietuvai ir Lenkijai priklausančios Rusios dalies gyventojų“ reikšmę). Rusėnų (siauresniąja prasme) lingvistinį etnografinį skirtingumą nuo volynėnų lėmė visų pirma tai, kad rusėnų etnogenezė vyko volynėnų migrantams ir jų palikuonims VIII-XII a. kultūriškai bei lingvistiškai asimiliuojant Kijevo-Černigovo krašte, dab. Baltarusijoje ir dalyje dab. Rusijos gyvenusius rytų baltus; tuo tarpu iki pat XVI a. iš esmės vien Dešiniakrantėje Ukrainoje (dab. Ukrainos vakarinėje pusėje) gyvenę volynėnai laikytini vieninteliais po VI-IX a. slavų migracijų „grynaisiais“ slavais. Ženklų Naugardo srities rusėnų (nepainioti su Naugardo srityje iki XII-XIII(?) a. gyvenusiu vakarų slavų etnosu) etnografinį skirtingumą nuo kitų rusėnų lėmė toje srityje vykusioje rusėnų etnogenezėje dalyvavę vakarų slavams giminingas slaviškasis etnogenetinis substratas ir finiškasis etnogenetinis komponentas.

XV-XVI a. rusėnai gyveno daugiausia LDK (išskyrus vad. „Dešiniakrantę Ukrainą“), Riazanės kunigaikštystėje ir Naugardo bei Pskovo žemėse. XI-XIII a. įvairių finų genčių substrato pagrindu susiformavusiam rusų (didžiarusių) etnosui XV-XVII a. asimiliavus Okos aukštupio srities, buv. Riazanės kunigaikštystės ir Naugardo-Pskovo krašto rusėnus, pastarųjų arealas sumažėjo maždaug iki dabartinių gudų ir rytinių ukrainiečių gyvenamo ploto ribų.

Nors LDK rusėnai pastebimai paveikė etninių lietuvių kultūrą, į LDK politinį gyvenimą jie įsitraukė iš esmės tik XVI a., o iki tol bendrąją LDK politiką lėmė bemaž vieni lietuviai. Vykstant LDK rusėnų politinės emancipacijos procesui, XVI-XVII a. greta įtakingiausių lietuvių didikų giminių (žr. Goštautai, Radvilos) viena po kitos iškilo ir keletas rusėniškos kilmės didikų giminių (Chodkevičiai, Sapiegos ir kt.).

Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje daugiausia istorijos populiarintojo prof. A. Bumblausko pastangomis įsigali gudų ir ukrainiečių tautų kilmės iš „jų bendrų protėvių rusėnų/gudų“ koncepcija (suponuota istoriko E. Gudavičiaus istorinės tautų raidos sampratos; žr. žemiau pateiktą A. Bumblausko koncepciją iliustruojančią schemą), pasak kurios ukrainiečiai iš kitų rusėnų „išsiskyrė tik XVII a. viduryje“, o iš likusios rusėnų dalies „daug vėliau“ susiformavo baltarusių tauta. Dauguma lietuvių kalbininkų (įskaitant žymiausią nūdienos Lietuvoje istorinės lingvistikos specialistą prof. Z. Zinkevičių) aptartąją A. Bumblausko schemą atmeta.