Mersija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pavadinimas kilo, lotynizavus Mierce ar Myrce (pasienio žmonės). Karalystės centras buvo Trento baseine. Mersijos sostinė – Tamvertas nuo 584 m., kai karalius Kreoda čia pastatė tvirtovę. nuo to laikotarpio Mesija 300 metų dominavo priversdama paklusti ar prisijungdama kitas karalystes į pietus nuo Hamberio: Rytų Angliją, Eseksą, Kentą, Saseksą ir Veseksą. Ofos, liepusio supilti pylimą, atskyrusi anglosaksų ir velsų karalystes, valdymas laikomas Mersijos aukso amžiumi.

Miercna rīce Mersijos karalystė
nebėra
527 – 918
Vėliava
Sostinė	Tamvertas
Kalbos	senoji anglų kalba
Valdymo forma	monarchija
karalius
527 - ? (pirmas)	Iklingas (Icel)
918 (paskutinis)	Elfvyna (Æthelflæd)
Era	ankstyvieji viduramžiai
- tiksli kilmė nežinoma	527 m., 527
- prijungė Veseksas	918 m.

Mersija iš pradžių buvo pagoniška karalystė, bet karalius Peada apie 656 m. priėmė krikščionybę. VII a. pabaigoje krikščionybė išplito karalystėje. Mersijos vyskupystė įkurta 656 m., pirmasis vyskupas Diuma valdė iš Reptono. 669 m. penktasis vyskupas Šv. Čadas perkėlė centrą į Ličfyldą ir vyskupystės centras ten išliko iki šių dienų. 691 m. vyskupystė pakeitė pavadinimą iš Mersijos į Ličfyldo. Vyskupystė trumpam laikui buvo tapusi archivyskupyste tarp 787 m. ir 799 m., bet statusas buvo panaikintas 803 m.

IX a. danų vikingai užėmė didžiąją Mersijos dalį. Paskutinis Mersijos karalius Keolvulfas II mirė 879 m. Po to valdė Mersijos lordai. Mersija nesugebėjo išsaugoti nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Vesekso.