Lydinys

Lydiniai yra taikomi ten, kur jų savybės yra geresnės už grynų elementų. Lydinių pavyzdžiai: plienas, lydmetalis, žalvaris, bronza ir amalgama.

Kai kurie lydiniai, pvz., granitas, bazaltas, feldšpatas sudaryti iš natūralaus susilydžiusių silikatų mišinio ir naudojami kaip akmens liejiniai, kiti – dirbtiniai nemetalų lydiniai, pvz., stiklas, sudarytas iš silicio ir kitų oksidų lydalo.

Metalų lydiniai, kurių atomus dažniausiai jungia metališkasis ryšys, yra kristalinės medžiagos, bet juos aušinant labai dideliu greičiu galima gauti ir amorfinius lydinius. Dažniausiai metalų lydiniai gaunami sulydant metalus arba metalus ir nemetalus, pvz., geležį su anglimi, rečiau – difuziniu įsotinimu aukštoje temperatūroje, miltelių metalurgijos – sukepinant presuotus metalų ir nemetalų miltelius, kristalizacijos būdu – garinant vakuume, plazminiu lydymu, elektrolize ar pagal specialiasias technologijas – pvz., preciziniai, kaitrai atsparūs, korozijai atsparūs, magnetiniai ar kitų savybių lydiniai. Metalų lydiniai yra stipresni, kietesni, atsparesni dilimui, geresnių magnetinių savybių, brangesni negu techniškai gryni metalai.

Savybės keičiamos lydinius atkaitinant, grūdinant, atleidžiant ar kitaip termiškai apdirbant arba šaltai deformuojant. Metalų lydinių savybes lemia ne tik komponentų kiekis ir jų cheminė sudėtis, bet ir fazinė sandara.

Pagal fazinę sandarą lydiniai skirstomi į vienfazius (homogeninius), dvifazius, trifazius ir daugiafazius – heterogeninius. Vienfaziai lydiniai yra minkštesni ir plastiškesni negu dvifaziai ar daugiafaziai.

Techniniai metalų lydiniai būna:

• konstrukciniai, naudojami statybinėms konstrukcijoms, mašinų, prietaisų ir kiti detalėms gaminti,
• įrankiniai, naudojami štampams, presavimo formoms, matavimo, pjovimo ir kitiems įrankiams gaminti,
• specialieji lydiniai (magnetiniai)
• liejamieji, kai detalės gaminamos liejimu
• deformuojamieji, kai detalės gaminamos plastiniu deformavimu
• dvikomponenčiai, trikomponenčiai ir daugiakomponenčiai.

Metalų lydiniai dažniausiai vadinami pagal pagrindinį, kurio lydinyje daugiausia, ar svarbiausius komponentus (pvz., geležies, vario, nikelio, geležies–anglies, vario–nikelio–mangano lydiniai) arba tik jiems būdingu pavadinimu (pvz., žalvaris – vario–cinko lydinys, bronza – vario–alavo lydinys).

Metalų lydinių atominę sandarą, elektroninę struktūrą, fizines savybes tiria metalų fizika, o cheminės sudėties, struktūros ir savybių tarpusavio priklausomybę, kitimą dėl įvairių procesų – metalotyra. Metalų lydinių struktūros priklausomybė nuo lydinių sudėties ir temperatūros vaizduojama būsenų diagrama. Lydiniai naudojami kaip konstrukcinės, elektrotechnikos ir kiti medžiagos.

Metalų lydiniai buvo lydomi jau senovėje, iš jų gaminti papuošalai, ginklai, buities įrankiai, monetos. Vario lydiniai su alavu ir kitais elementais lydyti jau apie 2800 m. pr. m. e. Mokslas apie metalo lydinius sparčiau plėtojamas nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios, kai buvo sukurti metalografijos, rentgenostruktūrinės ir terminės analizės pagrindai.

Žinomi lydiniai:

• plienas (Fe + C)
• bronza (Cu + Sn)
• žalvaris
• ketus
• duraliuminis
• magnalis

Vikiteka: Lydinys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Metalurgija