Kategorinis Imperatyvas

Kanto požiūriu, mąstanti būtybė gali atrasti nepriklausomai bei apsispręsti jos laikytis. Biblijoje minimas kaip "aukso taisyklė". Jis teigia jog privalu elgtis taip, kaip norėtum kad visi panašiai elgtusi.

Imperatyvo dėsnį pirmasis suformulavo ir pagrindė Imanuelis Kantas, pateikdamas keletą versijų, pvz., elkis tik pagal tokią maksimą (individualų elgesio principą), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu. Moralės imperatyvas skiriasi nuo kitų elgesio taisyklių – pabrėžia poelgio principo pirmenybę prieš poelgio tikslus ir pasekmes. I. Kantas skyrė hipotetinį imperatyvą, vedantį į konkretų tikslą, ir kategorinį imperatyvą, kuris riboja poelgio tikslus, maksimą riboja visuotiniu principu (dėsniu) arba reikalauja kitą asmenį, susijusį su mūsų elgesiu, traktuoti kaip tikslą, niekada tik kaip priemonę.

Kategorinis imperatyvas yra sąlyga tapti moralia kiekvienai praktikos sričiai. Teisės teorijoje imperatyvas tampa teisės visuotiniu dėsniu, reikalaujančiu savos valios derinimo su visuotine valia; politiniuose svarstymuose – viešosios teisės transcendentine formule, siejančia poelgio įgyvendinimo galimybę su jo paviešinimu. I. Kanto kategorinio imperatyvo požymių įžvelgiama Dž. Raulso socialinio teisingumo principuose, E. Levino kito būties „imperatyvumo man“ sampratoje, kituose šiuolaikinės praktinės filosofijos veikaluose.

• I. Kantas. Praktinio proto kritika. Vilnius, 1987 m.
• E. Levinas. Etika ir begalybė. Vilnius, 1994 m.
• J. Rawls. Theory of Justice, Cambridge, 3 leid. 2000 m.