Boksininkų Sukilimas

Boksininkų sukilimas
Vaizduojamas Tientšino mūšis tarp britų-japonų ir kinų karinių pajėgų
Data 1899 m. rugpjūčio mėn. – 1901 m. rugsėjo 7 d. Vieta Šiaurės Kinija Rezultatas Aštuonių valstybių aljanso pergalė
Konflikto šalys
Aštuonių valstybių aljansas Šandongo armija (vadovaujama Juan Šikai)	Yìhétuán Čingų imperija (Imperatorius Guangsu Imperatorienė Cisi)
Pajėgos
Viso 50 255 (ekspedicinės pajėgos) 100 000 rusų karių iš okupuotos Mandžūrijos Juan Šikai vadovaujama Šandongo armija	70 000 imperijos karių įskaitant 10 000 musulmonų Kansu Braves Keli tūkst. mandžūrų (ištikimų Princui Duanui)
Nuostoliai
1 003 žuvę (daugiausia japonų ir rusų kariai)	2 000 imperijos karių žuvę nežinomas sk. sukilėlių
Žuvo civilių: apie 13 000 Sukilėlių nužudyti 32 000 kinų krikščionių ir 200 misionierių Viso 100 000 sukilėlių nužudytų civilių Viso 5 000 užsienio pajėgų nužudytų civilių

Boksininkų sukilimas arba Ichetuanų judėjimas (kin. 義和團運動, pinyin: Yìhétuán yùndòng, angl. Boxer Rebellion) – Kinijoje kilęs nacionalistinis judėjimas, 1898–1901 m. peraugęs į sukilimą prieš vakarietišką imperializmą ir krikščionių misijas. Sukilimas pasireiškė kaip atsakas užsienio įtakos paveiktose Kinijos visuomenės sferose nuo opiumo prekeivių nepasitenkinimų, politinio kišimosi, ekonominės manipuliacijos iki misionierių evangelizmo propagavimo.

Pralaimėjusi pirmąjį ir antrąjį opijaus karus, Čingų dinastijos valdoma Kinija buvo priversta pasirašyti jai itin nepalankias prekybos sutartis su vakarų šalimis, kas sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Išaugo susirūpinimas, kad misionieriai ir kinų krikščionys galėtų pasinaudoti šiuo nuosmukiu savo naudai, pasisavindami bažnyčiai nenusiteikusių aukoti kinų valstiečių žemes bei kitą nuosavybę. Toks požiūris iššaukė smurtinius pasikėsinimus į užsieniečius.

Sukilimą organizavo slapta organizacija, susikūrusi Šandongo provincijoje ir pasivadinusi Yìhétuán arba „Teisingos harmonijos kumščio“ (kitaip dar „Kumščiu vardan taikos ir teisingumo“) pavadinimu. Tai buvo kovotojų grupė, užsiiminėjusi kovos menais ir įvairiais ritualais, todėl vakariečių buvo praminta boksininkais. Prie jų daugiausia prisidėdavo dėl potvynių ir prasto derliaus nuskurdę valstiečiai ir darbininkai. Pagrindinis organizacijos tikslas buvo nuversti Čingų dinastiją ir atkurti Mingų dinastiją.

1900 m. birželį Pekine boksininkai ėmė grasinti užsieniečiams ir privertė juos ieškotis prieglobsčio diplomatinėje atstovybėje. Į tai reaguodama pradžioje nesiryžusi imtis veiksmų Imperatorienė Cisi ėmė remti sukilėlius ir paskelbė karą užsienio valstybėms. Diplomatinėje atstovybėje prisiglaudę diplomatai, civiliai bei kariai iš užsienio ir kinų krikščionys imperatoriškųjų pajėgų laikyti apgultyje 55 dienas. Kilo daug susirėmimų tarp susiskaldžiusios Kinijos valdžios. Vieni ėmė palaikyti karą, kiti siekė susitaikymo, kuriam vėliau vadovavo Princas Čingas. Apgultis baigėsi, kai Aštuonių valstybių aljansas į Kiniją pasiuntė 20 000 karių, kurie įveikė imperatoriškasias pajėgas ir užėmė Pekiną. 1901 m. lapkričio 7 d. pasirašyta boksininkų taikos sutartis galutinai užbaigė sukilimą. Kinijai buvo pareikšta sumokėti 67 mln. svarų sterlingų (450 mln. sidabro taelių), daugiau nei metinės vyriausybės biudžeto pajamos, reparaciją per 39 metų laikotarpį karą laimėjusioms aštuonioms valstybėms.