Barbadoso Geografija

Barbadosas – sala Vest Indijoje, toliausiai į rytus nutolusi ne tik Mažųjų Antilų, bet ir viso Karibų salyno sala. Artimiausios salos – Sent Lusija (už 145 km), Sent Vinsentas (už 160 km). Artimiausias žemynas (Pietų Amerika) nutolęs 360 km. Salos ilgis 34 km, plotis iki 23 km. Kranto linijos ilgis – 97 km. Barbadosas – 201 pagal dydį šalis pasaulyje (Šiaurės Amerikoje 4 mažiausia valstybė).

Pakrantė, išskyrus rytinę pusę, smėlėta (paplūdimiai). Prie pietrytinio kranto yra mažytė Kulpeperio sala.

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – Šiaurinis kyšulys (Šv. Liucijos parapija);
• pietuose – Pietinis kyšulys (Kristaus bažnyčios parapija);
• vakaruose – Harisono kyšulys (Šv. Liucijos parapija);
• rytuose – Kaitridžo kyšulys (Šv. Pilypo parapija.

Sala susidariusi iš mioceno klinčių (būdingi karstiniai reiškiniai), beveik iš visų pusių apsupta koralinių rifų. Koralininių klinčių sluoksnis siekia iki 90 m; jo nėra tik šiaurės rytuose, vadiname Škotijos Krašte (Scotland District), užimančiame 15 % salos ploto. Čia klinčių danga sunykusi dėl erozijos.

Paviršius terasomis aukštėja salos vidurio link. Aukščiausias taškas – Hilabio kalnas (336 ar 340 m). Į rytus nuo Hilabio paviršius stačiai leidžiasi link nelygaus Škotijos Krašto. Pietuose stačiai leidžiasi į Sent Džordžo slėnį.

 

Saloje yra karstinių urvų (žymiausias – Harisono urvas).

Barbadoso klimatas atogrąžų pasatinis. Visus metus temperatūra laikosi tarp 22–30 °C. Bridžtaune sausio vidutinė temperatūra 24,5 °C, liepos 26,5 °C. Didžiausia temperatūra +35 °C, mažiausia – +16 °C.

Ryškūs 2 metų laikai – sausasis ir drėgnasis (liūtys – birželio–lapkričio mėnesiais). Per metus iškrinta vidutiniškai 1275–1525 mm kritulių. Nors sala maža, kritulių tenka skirtingai – pakrantėms mažiau, o aukštumoms daugiau. Barbadosą vasaros pabaigoje–rudens pradžioje dažnai siaubia uraganai (smarkiausi – 1780, 1831, 1898, 1955 m.).

Žymesnių upių ar ežerų nėra, tik keletas šaltinių bei kūdrų. Dėl korėtos klinčių dangos lietaus vanduo greitai susigeria ir suteka į požemines upes bei baseinus.

 

 

Būdingi nuosėdiniai dirvožemiai, gausūs klinčių ir fosfatų. Pakrantėse slūgso storas tamsių dirvožemių sluoksnius, o kalvose – derlingesni geltonžemiai bei raudonžemiai.

Miškai dengia 19,4 % Barbadoso teritorijos (2018 m.). Trečdalis paviršiaus sukultūrinta (kokospalmių giraitės, cukranendrių plantacijos). Parkuose ir soduose gausu tropinių krūmų, auga karališkieji ugniamedžiai, svietenijos, jostrai, karališkosios roistonijos.

Sausumos žinduolių maža: kiškiai, beždžionės, mangustos. Užfiksuotos 276 paukščių rūšys (įvairūs jūriniai paukščiai, kolibriai, sakalai, garniai, kregždės, karviaganiai, tanagros; endeminė barbadosinė snieginė starta (Loxigilla barbadensis)). Yra jūrinių vėžlių, smulkių driežų, endeminė smulkių gyvačių rūšis Tetracheilostoma carlae. Aplinkiniuose vandenyse yra banginių, delfinų, orkų, ryklių.

Saugomos teritorijos užima 1,3 % Barbadoso sausumos ploto. Įsteigtas Farlei Hilio nacionalinis parkas (salos šiaurėje), Terner Holo miškų gamtos draustinis, Folkstono ir Karslislio įlankos jūros draustiniai. Greim Holo pelkės gamtos rezervatas (įkurtas 1979 m.) – Ramsaro konvencijos saugoma vietovė (plotas 33 ha).

Pagrindinės ekologinės problemos: pakrančių vandenų tarša, dirvožemių erozija.