Aušros Vartai

pl. 25°17′22.55″ r. ilg. / 54.6743750°š. pl. 25.2895972°r. ilg. / 54.6743750; 25.2895972

Aušros vartai
Vieta	Vilnius
Naudotas	1522 - XVIII a. pab.

Aušros vartai – statinys Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Tai vieninteliai išlikę Vilniaus gynybinės sienos vartai.

Aušros vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas, kuris krikščionių garbinamas kaip stebuklingas.

Aušros vartai senovėje turėjo bent keletą pavadinimų. Iki XVI a. pabaigos vartai dažniausiai vadinti Krėvos, paskui Medininkų vardu, nes pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į senąsias Krėvos ir Medininkų pilis. Vėliau pradėti vadinti Aštriaisiais vartais (lotyniškai Porta acialis).

Pirmą kartą paminėtu šis pavadinimas aptinkamas 1594 m. Vilniaus miesto aktuose (Vaito knyga). Šis pavadinimas greičiausiai skirtas ne dėl pačių vartų išvaizdos, nes ir kiti vartai turėjo tokį patį apysmailį gotikinį viršų. Spėjama, kad vardas bus kilęs nuo miesto dalies, kurioje jie stovėjo. Makovskio raižinyje matyti, kad apie 1600 m. šis miesto galas tikrai buvo siaurutis, lyg smailus ragas. Ši miesto dalis vadinta Aštriuoju Galu.

 

 

Medininkų arba Aušros vartai pirmą kartą paminėti 1514 m. Žygimanto Senojo privilegijoje, LDK etmonui Konstantinui Ostrogiškiui leidžiant Vilniuje statyti dvi cerkves.

Vartai pastatyti šiek tiek pasukus juos į pietryčius. Jie Gotikinio stiliaus. Aušros arba Medininkų vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių arba dešimties) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503–1522 m. Gynybinė siena jungėsi su vartų bokštu įstrižai priešinguose kampuose.

Pradžioje pastatytas Aušros vartų gynybinis bokštas buvo su parapetu, atitvėrusiu šalmo pavidalo stogą, išorinėje pusėje virš įvažiavimo arkos buvo padarytos trys smailiaarkės nišos. 1610 m. vartų bokštas nukentėjo gaisro metu. Bokštas buvo restauruotas, spėjama, kad restauracijos darbams vadovavo Vilniaus pilininkas Petras Nonhartas. Gotikinis bokšto parapetas buvo pakeistas renesansiniu atiku. Atikas iš trijų pusių buvo išdekoruotas inkarais sujungtų arkų reljefu. Užmiesčio pusėje atike pavaizduoti du mitologiniai grifai, laikantys skydą su lietuvišku Vyčiu. Virš įvažiavimo arkos XVII a. vietoj trijų nišų buvo įrengta įduba. Joje buvo nutapyta freska „Pasaulio Išganytojas”, kurioje buvo pavaizduotas Jėzus Kristus, laikantis pasaulio rutulį. Vietoj freskos tarpukariu buvo pakabintas Lenkijos baltasis erelis, sovietmečiu jį pakeitė metalinė saulė. Šiomis dienomis 2002 m. atidengta šiek tiek restauruota freska.

Aušros vartų gynybinis bokštas yra kvadratinis, trijų aukštų statinys, kampais įkomponuotas į gynybinę sieną. Jo sienų mūras yra 2 metrų, išorėje 2,6 metro storio. Sienų mūras gotikinis iki viršutinių šaudymo angų, viršus - renesansinis. Pirmasis bokšto aukštas sudarytas iš cilindrinio skliauto arkos, skirtos įvažiavimui ir įėjimui. Joje buvo dveji dvivėriai vartai ir pakeliamos grotos. Antrame ir trečiame aukštuose įrengtos nišos šauliams su penkiomis šaudymo angomis.

G. Brauno ir F. Hogenbergo plane Aušros vartai nupiešti iš viršaus, iš miesto pusės be koplyčios. Vėliau Aušros vartai pažymėti panoraminiame Vilniaus vaizde iš 1604 m. Nesvyžiaus kartografo Tomo Makovskio raižinio, o po 40 metų Vilniaus plane, sudarytame Vladislovo IV karo inžinieriaus F. Gedkanto (1648 m.). Palyginus šiuos atvaizdus su Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėmis, darytomis prieš pat 1800 m., matyti, kad Aušros vartai iš jų aplinka, laikui bėgant, keitėsi.

Aušros vartų Vytis išliko nepakitęs per visą laikotarpį iki šių dienų. 1843 m. laiške Simonui Daukantui jį buvo nupiešęs Teodoras Narbutas.

Šalia Aušros vartų tekėjo Kačergos upelis ir buvo šaltinių, iš kurių miestas aprūpintas vandeniu. Jie kanalizuoti XIX a. pabaigoje.

 

1621 -1626 m. prie Medininkų vartų ėmė kurtis basieji karmelitai, gavę sklypą vienuolynui ir bažnyčiai. Pirmiausiai šalia vartų, miesto pusėje, atsirado karmelitų vienuolynas. Karmelitai šalia vartų pasistatė Šv. Teresės bažnyčią, funduotą LDK pakanclerio Stepono Paco. Bažnyčia pašventinta 1654 metais. 1668 m. Vilniaus valdžia pavedė karmelitams globoti Šv. Teresės bažnyčioje pakabintą Dievo motinos paveikslą. 1671 m. šiam paveikslui pastatyta medinė Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia, kuriai sudegus, 1712-1715 m. pastatyta mūrinė, išlikusi iki šių dienų.

1671 m. Vilniaus universitetas Aušros vartų Mariją pasirinko kaip savo globėją. Čia meldėsi filomatai ir filaretai.

1799–1802 m. rusams griaunant miesto sieną su visais vartais, Aušros vartai palikti nenugriauti, greičiausiai dėl čia laikomos ikonos.

 

Artėjant Verbų sekmadieniui, šalia Aušros vartų tradiciškai susirenka prekiautojai verbomis. Verbų sekmadienį verbos šventinamos, nešamos iškilmingoje procesijoje. Aušros vartų koplyčioje užbaigiama Devintinių procesija.

Didžiausia šventė, surengta dabartiniais laikais, buvo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas prie Aušros vartų, kai jis su maldininkais čia kalbėjo rožinį.

Prie Aušros vartų stebėti stebuklingu vadinamo Dievo motinos paveikslo ir į vartų koplyčią daugybę metų plūsta maldininkai ir turistai.

• Aušros vartai. [4]