Valentinas Bialavičius

– 1678 m. birželio 13 Miše, Baltarusija) – poetas, dramaturgas.

Mokėsi Vilniaus ir Kražių jėzuitų kolegijose, 1665–69 studijavo teologiją Braunsberge (dab. Branevas), Olomouco universitete (Moravijoje) gavo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį (1672–73 m.). Retorikos profesorius Varšuvoje, 1674–77 Vilniuje. Nuo 1677 buvo misionieriumi Miše.

Laikomas talentingiausiu M. K. Sarbievijaus sekėju. Sukūrė religinės poezijos kūrinių: Parodia genialis de immaculata conceptione B. Virginis Mariae („Džiugi parodija apie Švč. Mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą“, 1666); Ode longiuscula de B. Stanislao Kostka („Ilgėlesnė odė apie šv. Stanislovą Kostką“, 1667); Epinicion dum sacrum corpus B. Josaphat archiep. et martyris Vilnam ab exilio inveheretur („Epinikijas, skirtas pagerbti kankinio arkivyskupo šv. Juozapoto kūną, atvežamą iš tremties į Vilnių“, 1667). Parašė proginės literatūros: Cynthiae Hlebovicianae decora („Glebavičiaus Kintietės puošmenos“, 1668); Lilium D. Casimiri („Šv. Kazimiero lelija“, 1669); Soli polique decus („Žemės ir dangaus pasididžiavimas“, 1669); Aetas liliata („Lelijomis padabintas amžius“, 1671).

V. Bialavičiui priskiriamos mokyklinės dramos Gloriosus de vanitate mundi triumphus („Garbingas pasaulio tuštybių nugalėjimas“, 1675) ir Imago crucifixi amoris („Nukryžiuotosios meilės paveikslas“, 1675), kurios išspausdintos nebuvo.

Beveik visi V. Bialavičiaus kūriniai išleisti anonimiškai, ir autorius nustatomas tik pagal nuorodas jėzuitų bibliografijose ir kituose šaltiniuose.

Lietuvių literatūros enciklopedija Archyvuota kopija 2007-01-05 iš Wayback Machine projekto.