Petras Pranciškus Potockis

Lenkijos magnatų Potockių giminės atstovas, herbo „Piliawa“ savininkas. Lvovo kašteliono Juozapo Potockio (1695–1764) ir Pelagijos Potockos (m. po 1794) ketvirtasis sūnus.

Baro konfederacijos metu Petras Pranciškus Potockis palaikė konfederatus, po sukilimo numalšinimo emigravo į Vokietiją, po to grįžo į tėvynę ir gavo karaliaus atleidimą.

Diplomatinis komisaras Vienoje ir Prešove. 1788 metais Petras Pranciškus Potockis išvažiavo į Stambulą, kur buvo paskirtas ATR pasiuntiniu. Tais pačiais 1788 metais buvo išrinktas nuo Belzo žemės į Ketverių metų seimą (1788–1792). [[Gegužės trečiosios Konstitucija|1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos]] šalininkas.

1790 metais tapo Baltojo erelio ir Švento Stanislovo ordinų kavalieriumi.

1792 metais dalyvavo ATR-Maskvos kare, kur gavo Karūnos armijos generolo-majoro laipsnį. 1788–1792 metais – Karūnos 7-tоjo pėstininkų pulko vadas. Armijoje niekada netarnavo. Buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis. Sukilimo metu buvo generolas-majoras. Petras Potockis valdė Liublino ir Voluinės vaivadijas, Kulmo žemę ir Krasnostavo pavietą. Po sukilimo numalšinimo išvažiavo į užsienį, kur palaikė Italijos nepriklausomybės judėjimą Venecijoje, Bolonijoje ir Bazelyje.

1796 metais po Rusijos imperatoriaus Pavelo I amnestijos paskelbimo Kosciuškos sukilimo dalyviams Petras Pranciškus Potockis grįžo į tėvynę. Nuo 1812 metų – Kijevo gubernijos bajorų maršalka.

Iki 1780 metų vedė Kristiną Potocką (m. 1789), Lenkijos armijos generolo-poručiko Joachimo Karolio Potockio (1725–1791) ir Terezes Sapiegaitė dukterį. Vaikai:

• Feliksas Potockis (1779–1811), Varšuvos kunigaikštystės 4-to pėstininkų pulko pulkininkas.

• K. Bauer, Wojsko koronne powstania kościuszkowskiego, Warszawa WMON 1981
• H. P Kosk Generalicja polska t. 2 wyd. Oficyna Wydawnicza Pruszków 2001.