Malūnas

Apie kaimą Vilniaus rajone žr. Malūnas (Vilnius).

Malūnai naudojami naudingųjų iškasenų sodrinimo, akmens anglių, metalurgijos, cemento, chemijos, statybinių medžiagų, maisto pramonės įmonėse.

Pati seniausia maisto paruošimo trynimu arba malimu priemonė buvo piesta, buityje ir farmacijoje naudojama iki šiol. Vandens ir vėjo energiją girnoms sukti Rytų šalyse imta naudoti I tūkstantmetyje pr. m. e. Vakarų Europoje vandens malūnai pradėti statyti apie I a. pr. m. e., vėjo malūnai – X a., gariniai malūnai – XVIII a. pabaigoje, dyzeliniai ir elektriniai – XX a. pradžioje. Pirmieji malūnai turėjo sukamąsias girnas. Malimo valcus imta naudoti XIX a. viduryje.

Lietuvoje vandens ir gyvulių jėga varomų malūnų atsirado XIII a., vėjo – XIV a., garinių – XIX a. viduryje, elektrinių – XX a. pradžioje. Iš pradžių malūnus statėsi feodalai ir pirkliai, nuo XIX a. antrosios pusės ir valstiečiai.

Vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1256 m. Tokie malūnai statyti kalvotose, raižytose vietovėse, buvo mediniai, rečiau mūriniai, kurie kraštovaizdyje išsiskyrė didesniais tūriais, vieno – dviejų, kartais penkių aukštų. Būdingi paprastos, monumentalios formos, keturšlaičiai, pusskliaučiai, dvišlaičiai stogai, mūriniuose vandens malūnuose taikyti architektūros stiliai. Kaimo vandens malūne dažniausiai būdavo 1–3 vandens ratai, 1–2 girnos, sukamos vienpakope ar dvipakope pavara. Naudoti 3 tipų vandens ratai:

• apatinio veikimo, kai vanduo tekėdavo po vandens ratu; naudingumo koeficientas iki 35 %
• viršutinio veikimo, kai vanduo bėgdavo ant rato viršaus; naudingumo koeficientas apie 85 %
• vidurinio veikimo, kai vanduo tekėdavo į rato šoną; naudingimo koeficientas apie 75 %

Apatinio veikimo ratų būdavo ir malūnuose plūduruose. XIX a. pabaigoje – XX a. pr. vandens ratai buvo keičiami mažo arba didelio slėgio turbinomis. Vandens malūnai XIX a. – XX a. pirmoje pusėje vyravo Žemaitijoje ir Rytų Aukštaitijoje.

Pagal panaudojamą jėgą gali būti:

• rankinis malūnas
• vėjo malūnas
• vandens malūnas
• garinis malūnas
• elektrinis malūnas

Pagal malamas medžiagas išskiriami:

• grūdų malūnas
• popieriaus malūnas
• uolienos malūnas

Malama gali būti sausuoju arba šlapiuoju būdu, taip pat – atviruoju, kai malama vieną kartą, arba uždaruoju būdu, kai stambiai sumaltos medžiagos vėl grąžinamos į malūną ir malama pakartotinai. Pagal veikimo trukmę malūnai būna:

• nuolatinio proceso, kai medžiagos į malūną kraunamos ir išleidžiamos nenutrūkstamai
• periodinio veikimo, kai medžiagos kraunamos ir išleidžiamos porcijomis

Pagal smulkinimo principą gali būti:

• rutulinis malūnas – malamosios medžiagos juda būgno arba vamzdžio (kartais su keliomis skylėtomis pertvaromis) viduje kartu su metaliniais rutuliais, cilindrais, strypais, kurie jas daužo ir taip smulkina
• plaktukinis malūnas – medžiagas smūgiuodami smulkina prie rotoriaus pritvirtinti plaktukiniai muštuvai (kavos malūnėlis)
• ritininis malūnas – medžiagas smulkina spyruokle prie horizontalaus rato arba žiedo spaudžiami ritiniai arba velenai
• srovinis malūnas – dalelės, kurias dideliu greičiu neša du priešpriešiniai oro, garų, dujų srautai, trupa susidurdamos
• vibracinis malūnas – medžiagas smulkina vibruojamame būgne laisvai judantys rutuliai
• šnekinis malūnas – medžiagas smulkina šneko briauna (mėsos malimo mašina)
• išcentrinis malūnas – medžiaga (dažniausiai rūda) smulkėja rotoriuje, veikiama išcentrinės jėgos

Dažniausiai naudojami ir tinkami įvairaus kietumo medžiagoms smulkinti rutuliniai malūnai, minkštos ir vidutinio kietumo medžiagos malamos plaktukiniais ir ritininiais malūnais. Vidutinio kietumo medžiagos smulkiai sumalamos vibraciniais malūnais. Trapioms medžiagoms smulkinti tinka srovinis malūnas. Rutuliniai ir vibraciniai malūnai būna ir nuolatiniai, ir periodiniai, ir sausojo, ir šlapiojo malimo, kiti malūnai – dažniausiai nuolatiniai sausojo malimo.