Mažoji Lenkija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis – apie istorinį regioną. Apie administracinę provinciją Abiejų Tautų Respublikoje žiūrėkite straipsnį Mažosios Lenkijos provincija

Lenkijos istorinis regionas: Małopolska
Šalis	M. Lenkijos, Šv. Kryžiaus, Pakarpatės, Liublino vaivadijos
Vėliava
Tautos	lendai > lenkai
Valstybės	Krokuvos, Sandomiežo kun.
Miestai	Krokuva
Žemėlapyje pažymėta šviesiai raudonai

Jis apima šias dabartines vaivadijas: Mažosios Lenkijos, Šventojo Kryžiaus, dalį Pakarpatės, Liublino ir Silezijos vaivadijų. Svarbiausias miestas yra Krokuva.

Regionas šiaurėje ribojasi su Mazovija ir Palenke (šiaurės rytuose), vakaruose – su Silezija, šiaurės vakaruose – su Didžiąja Lenkija, rytuose su – Raudonąja Rusia. Pietuose Karpatai skiria nuo Slovakijos.

Regiono didžiąją dalį užima Vyslos aukštupis. Čia – daug aukštumų, tokios kaip Šventojo Kryžiaus kalnai, Mažosios Lenkijos aukštuma, Liublino aukštuma.

Ankstyvasis laikotarpis

Mažojoje Lenkijoje nuo slavų atėjimo gyveno lendų ir vyslėnų gentys. Iš pirmųjų kilo Lenkijos pavadinimas lietuvių kalboje. Apie X a. pabaigą, konsoliduojantis Lenkijos valstybei, teritorija buvo įjungta į polianų Lenkijos kunigaikštystę (iš Didžiosios Lenkijos regiono), tačiau šiai teritorijai įgaunant vis didesnę reikšmę, apie 1040 m. Krokuva tapo visos valstybės sostine, o regionas – Lenkijos valstybingumo centru.

1138 m. prasidėjus visos Lenkijos karalystės dezintegracijai, Mažoji Lenkija padalinta tarp dviejų svarbiausių kunigaikštysčių: Krokuva kontroliavo vad. Krokuvos kunigaikštystę (svarbiausią visoje Lenkijoje), o rytuose susiformavo Sandomiro kunigaikštystė. Regionas XIII a. labai nukentėjo nuo mongolų antpuolių.

Lenkijos sudėtyje

1320 m. Krokuvos kunigaikštis Vladislovas Lokietka pabaigė Lenkijos dezintegraciją, vėl suvienydamas karalystę iš Krokuvos. Taip Mažoji Lenkija vėl tapo Lenkijos politiniu ir kultūros centru. Čia buvo suformuotos trys vaivadijos: Krokuvos, Sandomiežo ir Liublino.

Lenkijai okupavus LDK pietines teritorijas (Rusią), jos buvo oficialiai prijungtos prie Mažosios Lenkijos ir kartu su ja sudarė Mažosios Lenkijos provinciją. Provincija užėmė gerokai didesnes teritorijas nei pats regionas, ir buvo administracinis vienetas.

XIX–XX a.

 

Po ATR padalinimų Mažosios Lenkijos regionas buvo padalintas tarp Prūsijos karalystės (vakaruose) ir Austrijos Habsburgų monarchijos (pietuose). Prūsija regioną administravo kaip Pietų Prūsijos provincijos dalį ir Naujosios Silezijos provinciją. Austrija regioną valdė kaip Galicijos ir Lodomerijos karalystės vakarinę dalį (todėl pietinė Mažosios Lenkijos dalis dar žinoma kaip Vakarų Galicija).

1806 m. po Mažojoje Lenkijoje įvykusio sukilimo buvo suformuota Varšuvos kunigaikštystė, ir šiaurinė regiono dalis prijungta prie jos. Tačiau jau 1815 m., panaikinus kunigaikštystę, Mažoji Lenkija atiteko Kongresinei Lenkijai (priklausomai nuo Rusijos imperijos). Čia ją sudarė Laisvasis Krokuvos miestas ir Krokuvos, Liublino, Sandomiežo, Polesės vaivadijos, kurios vėliau pervardintos gubernijomis. 1846 m. Krokuva sugrįžo Austrijai.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. atkūrus Lenkijos nepriklausomybę, Mažoji Lenkija vėl atiteko jai, ir buvo administruojama kaip keturios vaivadijos: Krokuvos, Kielco, Lvovo ir Liublino. 1939–45 m. regioną valdė Nacistinė Vokietija.

Dar kartą atsikūrus Lenkijai, senosios vaivadijos buvo atkurtos, bet po 1975 m., vykdant administracinę reformą, čia sukurta daug naujų smulkių vaivadijų. Tik 1999 m. vaivadijos vėl buvo sustambintos.