Kolekcija

Pasižymi materialinės ar dvasinės kultūros, moksline verte. Priskiriami rankraščiai, knygos, monetos, pašto ženklai, vaizduojamojo meno kūriniai ir kt. bei gamtos objektai (mineralai, augalai, vabzdžiai ir kt.).

Kolekcijos būna asmeninės ir visuomeninės. Kai kurios asmeninės kolekcijos gali tapti visuomeninėmis – sudaryti steigimų muziejų, bibliotekų pagrindą, arba didelę jų fondų arba ekspozicijų dalį. Kartais kolekcijos terminas priešpastatomas rinkiniui (pagal paskirtį naudojamų daiktų objektų visumai).

Didelę įtaką kolekcijų kaupimui turėjo mokslinis kolekcionuojamųjų objektų sisteminimas pagal savarankiškas mokslo šakas ir jų pagalbines disciplinas, taip pat vyko ir atvirkštinis procesas – kolekcionavimas padėjo plėtotis numizmatikos, heraldikos, sfragistikos, archeologijos, etnografijos ir kt. mokslams. Ilgainiui susiklostė keletas jo krypčių: bibliofilija, birofilija, bonistika, faleristika, filatelija, filofonija, filokartija, filumenija, numizmatika ir kitos.

Vertingų daiktų rinkimas žinomas nuo senų laikų. Nuo III a. pr. m. e. Mesopotamijoje būta kolekcionavimo praktikos tarp karalių ir didikų. 305–30 m. pr. m. e. Aleksandrijoje Ptolemėjų dinastijos valdymo laikais įkurta tuo metu didžiausia Aleksandrijos biblioteka. Tačiau pirmaisiais kolekcininkais laikomi Pergamo karaliaus Atalo I (241–197 m. pr. m. e.) įpėdiniai. Terminą „kolekcija“ pirmasis pavartojo Ciceronas savo kalboje apie Pergamo valdovus. Pirmoji kolekcija aprašyta moksliniame darbe, priklauso Aristoteliui. Jis surinko ir apibūdino daugybę augalų iš įvairių pasaulio šalių. Pagrindinis eksponatų tiekėjas buvo Aleksandras Makedonietis.