Ignas Vylius

kovo 22 d. Pavandenėje, Telšių apskr. – 1946 m. liepos 1 d.) – Lietuvos karo lakūnas, antismetoninio, antisovietinio, antisemitinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatorius ir dalyvis.

Mokydamasis Telšių gimnazijoje priklausė šaulių organizacijai, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos išlaisvinime. 1924 m. rudenį įstojo į Karo mokyklą. 1926 m. rugsėjo 7 d. suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, paskirtas į 8-tąjį DLK Vaidoto pėstininkų pulką, o 1927 m. spalio mėn. perkeltas į Karo aviaciją. Mokomojoje eskadrilėje atlikęs 62 skrydžius, pirmą kartą 1928 m. rugsėjo 6 d. išskrido savarankiškai. Suteiktas II eilės karo lakūno vardas, pervestas į aviacijos karininkų specialybę – paskirtas į 2-ąją eskadrilę.

1930 m. susituokė su studente Petrute Ščiukaite, susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus Jaunio Vyliaus. 1932 m. sausio 1 d. gavo kapitono laipsnį, tačiau dėl dalyvavimo 1934 m. birželio mėn. voldemarininkų sukilime pažemintas į eilinius ir iš kariuomenės paleistas. Vėliau Prezidentas Antanas Smetona jam laipsnį gražino.

1937 m. dirbo Klaipėdos muitinėje. Naujai įsitraukė į politinę veiklą. Tapo aktyviu Lietuvos Aktyvistų Sąjungos nariu. 1939 m vokiečiams užėmus Klaipėdą, tęsė Lietuvos Aktyvistų Sąjungos veiklą Jurbarke. 1940 m. gegužės 29 d. areštuojamas, apkaltinus jį sukilimo ruošimu.

Buvo kalinamas ir sovietinės okupacinės valdžios, iš kalėjimo išlaisvintas antrą karo dieną Kauno sukilimo metu. Kalėjimui ėmė vadovauti kartu išlaisvintas Antanas Audronis-Krasnickas. Maždaug 1941 m. birželio 28/29 d. Ignas Vylius kartu su leitenantu Ignu Tauniu atvyko į Kauno Sunkiųjų Darbų Kalėjimą ir ten rado 10 - 15 prižiūrėtojų, dalis jų dirbusių Prezidento Antano Smetonos laikais (kada voldemarininkai buvo kalinami). Ignas Vylius pasakė tuometiniam kalėjimo viršininkui Antanui Audroniui-Krasnickui, kad jis perima jo pareigas, ir anas nesipriešino. Ignas Taunys tapo jo pavaduotuoju. Tvirtinama, kad Ignas Vylius tuoj pat išgelbėjo 30 žydų, paleisdamas juos. 1941 m. spalio 15 d. teisingumo generalino tarėjo įsakymu jisai oficialiai paskirtas kalėjimo viršininku. Juo dirbo iki 1943 m. kovo 15 d.

Ignas Vylius priklausė SS palaikančios Lietuvių nacionalistų partijos vadovybei. Jis vadovavo partijos kariniam sektoriui bei Geležinio vilko organizacijai. „Geležinio vilko“ štabas veikė Karo muziejaus patalpose. Liepos 23-24 d. voldemarininkai pasipriešino Lietuvos laikinajai vyriausybei ir jėga perėmė Kauno karo komendatūrą, Lietuvos saugumo policiją ir Tautinio darbo apsaugos batalioną. Po šio pučo žymiai paspartėjo Lietuvos žydų išžudymas. Žudynėse atsisakantys dalyvauti karininkai išėjo iš bataliono, o nauji karininkai buvo skiriami su Geležinio vilko rekomendacijomis.

Lietuvių nacionalistų partijoje išsiskyrė "nepriklausomybininkai" Ignas Vylius, Zenonas Blynas, Klemensas Brunius ir karo metu Lietuvos nepriklausomybės klausimo nekeliantys Jonas Pyragius, Ignas Taunys ir Jonas Vokietaitis. Nepriklausomybininkų požiūris įsitvirtino partijos programoje ir kituose dokumentuose. 1941 m. rudenį Ignas Vylius griežtai atisiribojo nuo nacių bendradarbių Jono Pyragiaus, Igno Taunio ir Algirdo Sliesoraičio.

1942 m. balandžio mėn. pradėjo vadovauti LLKS kariniam sektoriui.

1943 m. sausio mėn. lietuvių saugumo policijoje inspektoriumi dirbęs Povilas Žičkus įspėjo Igną Vylių, jog gestapas sužinojo, kad kai kurie kalėjimo tarnautojai platina pogrindžio laikraštį Laisvės kovotojas. Sausio pabaigoje gestapas kalėjime atliko kratas. Suėmė 4 kalėjimo tarnautojus ir trumpam jį taip pat sulaikė. Vėliau sovietų teisme liudijo, kad tarnautojus gestapui įskundė kalėjimo kanceliarijoje dirbęs gestapo agentas karininkas Marcinkevičius. Ignas Vylius atsisakė kalėjimo viršininko pareigų, slapstėsi pas gimines ir įsitraukė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veiklą.

Rengdamasis Lietuvos reokupacijai, įsigijo dokumentus Velavičiaus pavarde. 1944 m. balandžio mėn. vokiečiams suėmus LKKS vadovybę, ėmė vadovauti LLKS, užmezgė ryšius su Abvere tarnavusiu kpt. Viktoru Vilkutaičiu, kūrė „Vanagų“ grupuotę.

Lietuvių kariniam pasipriešinimui skirtas pasitarimas turėjo vykti 1944 m. rugsėjo 5 d. Tauragės apskrityje, Kaltinėnų miestelyje, tačiau, sužinojus Raudonai armijai, kelias buvo užminuotas ir po sprogimo kpt. I. Vylius buvo sužeistas – atsidūrė Karaliaučiaus ligoninėje. Mokėsi Abvero sistemoje, tačiau 1945 m. nepavykus išskristi į Lietuvą, savarankiškai keliavo su bendraminčiais pėsčiomis. 1945 m. gegužės 3 d. sučiupti prie Štetino Lenkijoje buvo areštuoti patrulių ir perduoti „SMERŠ“. Kaune tardytas, atpažintas ir 1946 m. gegužės 16 d. „už dalyvavimą diversinėje veikloje“ nuteistas sušaudyti. Mirties bausmė įvykdyta 1946 m. liepos 1 d. pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso straipsnį 58 straipsnis|58-1a.

• Juratė Vyliūtė. Kapitono Igno byla. 2002 m.

• Prisiminti monsinjoras Vincentas Vėlavičius ir kapitonas Ignas Vylius Archyvuota kopija 2014-02-24 iš Wayback Machine projekto.
• A.Navaitis. Gyveno Lietuvai
• Antanas Navaitis. Karo lakūnai, kovoję dėl tėvynės laisvės. Archyvuota kopija 2009-09-02 iš Wayback Machine projekto.
• Prisiminti sovietinio režimo kankiniai
• Tėvas – šventa tema
• Ordnungspolizei. Testimonies.^{[neveikianti nuoroda]}