Iberų Kalba

Viduržemio kalbos).

Iberų kalbos paminklų randama pagal visą Ispanijos Viduržemio jūros pakrantę iki pat Hero upės Prancūzijoje. Rašto paminklai datuojami maždaug tarp V ir I a. pr. m. e., užrašyti keletu iberų rašto atmainų. Šis raštas priklauso platesnei senovės ispanų pusiau skiemeninių raštų grupei, greičiausiai kilusiai iš finikiečių rašto. Taip pat yra įrašų graikų jonėnų rašto atmaina. Dauguma iberiškų užrašų labai lakoniški – įrašai ant monetų, savininką nurodantys įrašai ant keramikos ir pan. Ilgiausias žinomas įrašas – daugiau nei 600 ženklų švininė lentelė iš Jatovos (Valensijos regionas).

Dėl skurdžių šaltinių apie iberų kalbą žinoma mažai, beveik visa informacija yra hipotezių lygmenyje. Iberų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nenustatytos, nors randama panašumų su baskų kalba: lyginamos iberų priesagos -sken / -ken su baskų daugiskaitos galūne -k ir kilmininko galūne -en, atkreiptas dėmesys į panašumą tarp iberų ili („miestas, gyvenvietė“?) ir baskų hiri („miestas“), iberų śalir („pinigai, vertė“?) ir baskų sari („vertė, atlygis, alga“). Taip pat daug panašumų įžvelgta tarp iberiškų ir baskiškų skaitvardžių. Nors dalis kalbininkų linksta iberų ir baskų kalbas jungti į hipotetinę vaskonų kalbų šeimą, kiti mano, kad panašumai gali būti nulemti bendrų kalbų sąjungos bruožų.

Tik keletas iberiškų žodžių yra daugmaž aiškios reikšmės – aŕe take („štai jis čia“, iš dvikalbio lotyniško/iberiško užrašo), eban ir ebanen („rūpinosi, vykdė“), iltiŕ ir iltun („miestas, gyvenvietė“), ekiar („darė, atliko“), seltar ir siltar („kapas“), śalir („pinigai, vertė, moneta“). Manoma, kad iberų kalba paliko ryškų kalbinį posluoksnį ispanų kalboje: kaip galimi iberiški žodžiai išskiriami ardilla („voverė“), arroyo („upelis“), balsa („tvenkinys, kūdra“), calabaza („moliūgas“) < galápago („vėžlys“), cama („lova“), gusano („kirminas“), perro („šuo“), urraca („šarka“) ir kt.

Iberų kalba apie I–II a. buvo išstumta lotynų kalbos tarmių, nors vietomis dar galėjo gyvuoti iki vizigotų laikmečio.