Helsinkio Baigiamasis Aktas

Visos tuo metu egzistavusios Europos šalys, išskyrus Andorą ir Hodžinistinę Albaniją, taip pat JAV ir Kanada – iš viso 35 valstybių – pasirašė baigiamąjį aktą, siekdamos numalšinti įtampą tarp Rytų bloko ir Vakarų Šaltojo karo metu. Tačiau Helsinkio susitarimai nebuvo privalomi, nes jie neturėjo sutarties statuso, kuriuos tokiu atveju ratifikuotų parlamentai.

Helsinkio baigiamasis aktas angl. Helsinki Final Act
Data	1975 m. liepos 30 – rugpjūčio 1 d.
Šalis	Suomija
Miestas	Helsinkis
Sekantis įvykis	Paryžiaus chartija

 

ESBK terminologijoje buvo keturios susitarimų grupės. Pirmoje, „Deklaracijoje dėl dalyvaujančių valstybių santykių pagrindų“ (dar vadinamoje „Dekalogu“), buvo nurodyta 10 pagrindinių punktų:

Antroji grupė žadėjo ekonominį, mokslinį ir technologinį bendradarbiavimą; verslo kontaktų ir pramonės bendradarbiavimo palengvinimą; transporto tinklų sujungimą; ir informacijos srauto didinimą. Trečioji grupė apėmė įsipareigojimus pagerinti šeimų susijungimų, santuokų ir galimybių keliauti sąlygas. Taip pat siekta pagerinti sąlygas žurnalistams bei plėsti kultūrinius mainus. Ketvirtoje grupėje buvo aptariamos procedūros, kaip stebėti šių susitarimų įgyvendinimą, ir būsimų susitikimų planavimo procedūros.

Informacijos laisvė

Jungtinės Valstijos siekė nuostatos, kuri uždraustų radijo trukdymus, tačiau konsensuso rasti nepavyko dėl Sovietų Sąjungos pasipriešinimo. Nepaisant to, Vakarai laikėsi nuomonės, kad radijo trukdymai yra neteisėti pagal susitarimuose esančią formuluotę dėl „radiju transliuojamos informacijos sklaidos išplėtimo“. Sovietų Sąjunga laikėsi nuomonės, kad trukdymas buvo teisiškai pagrįstas atsakas į transliacijas, kurios, jų nuomone, buvo Helsinkio proceso bendro tikslo „tenkinti abipusio žmonių supratimo interesus ir konferencijos iškeltus tikslus“ pažeidimas.

 

Kai JAV prezidentas Gerald Ford pradėjo eiti pareigas 1974 m. rugpjūčio mėn., Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) derybos vyko beveik dvejus metus. Nors SSRS ieškojo greito sprendimo, nė viena šalis neskubėjo daryti nuolaidų, ypač žmogaus teisių klausimais. Didžiąją derybų dalį JAV lyderiai buvo atsitraukę ir procesu mažai domėjosi. Likus keliems mėnesiams iki derybų pabaigos ir Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo, Amerikos visuomenė, ypač centrinės ir rytų Europos kilmės amerikiečiai, išreiškė susirūpinimą, kad susitarimas reikš sovietų dominavimo Rytų Europoje pripažinimą ir priverstinį Baltijos šalių inkorporavimą į SSRS. Prezidentas Fordas taip pat buvo susirūpinęs ir paprašė JAV Nacionalinio saugumo tarybos paaiškinimų šiuo klausimu.

JAV Senatas taip pat nerimavo dėl Baltijos šalių ir apskritai ESBK likimo. Keletas senatorių parašė prezidentui Fordui, prašydami atidėti galutinį viršūnių susitikimo etapą, kol derybose bus išspręsti visi reikalai ir Vakarams priimtinu būdu. Fordas taip pat sulaukė plataus politinio spektro kritikos, kai prieš konferenciją atsisakė susitikti su sovietų disidentu Aleksandru Solženicynu, kad nepakenktų Sovietų Sąjungos ir JAV santykiams.

Prieš pat išvykdamas į Helsinkį prezidentas Fordas susitiko su grupe centrinės ir rytų Europos kilmės amerikiečių bei tvirtai pareiškė, kad JAV politika Baltijos šalių atžvilgiu nesikeis, o bus sustiprinta, nes susitarimas paneigtų teritorijos aneksiją pažeidžiant tarptautinės teisės nuostatas ir leistų taikiai pakeisti valstybių sienas.

Tačiau jo patikinimai neturėjo norimo efekto. Neigiamų laiškų ir kritikos kiekis ir toliau augo. Amerikos visuomenė vis dar nebuvo įsitikinusi, kad Helsinkio baigiamasis aktas nepakeis JAV nepripažinimo politikos dėl Baltijos šalių inkorporavimo. Nepaisant reikšmingų protestų, Fordas nusprendė daugiau nedelsti ir pasirašyti susitarimą.

Ši kritika Amerikos visuomenėje susilpnino Fordo užsienio politikos vaidmenį. Ronald Reagan susitarimus pavertė savo kampanijos prieš Fordą 1976 m. Respublikonų partijos pirminiuose prezidento rinkimuose akcentu. Per visuotinius rinkimus demokratų kandidatas Jimmy Carter užsipuolė susitarimus kaip „sovietų dominavimo Rytų Europoje“ įteisinimą. 1976 m. prezidento rinkimus Fordas pralaimėjo.

Šis dokumentas buvo vertinamas kaip reikšmingas žingsnis siekiant sumažinti Šaltojo karo įtampą ir kaip didelis diplomatinis postūmis to meto Sovietų Sąjungai, nes jame buvo nuostatos dėl nacionalinių ribų neliečiamumo ir pagarbos teritoriniam vientisumui, kurios, kaip buvo manoma, konsoliduoja SSRS teritorinius laimėjimus Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Atsižvelgus į Kanados, Ispanijos, Airijos ir kitų valstybių prieštaravimus, Baigiamajame akte buvo tiesiog teigiama, kad „ribos“ Europoje turi būti stabilios, bet gali pasikeisti taikiomis priemonėmis. JAV prezidentas Gerald Ford taip pat dar kartą patvirtino, kad JAV politika nepripažinti Baltijos šalių prievartinės inkorporacijos į SSRS nepasikeitė. Panašius pareiškimus padarė ir kitų NATO valstybių vadovai.

Tačiau susitarimo pilietinių teisių dalis suteikė pagrindą įkurti Helsinki Watch – nepriklausomą nevyriausybinę organizaciją, sukurtą stebėti, kaip laikomasi Helsinkio susitarimų. Ši organizacija vėliau išsivystė į kelis regioninius komitetus ir galiausiai susiformavo į Tarptautinę Helsinkio žmogaus teisių federaciją (angl. International Helsinki Federation for Human Rights) ir Human Rights Watch.

Nors šios nuostatos galiojo visoms pasirašiusioms šalims, dėmesys buvo sutelktas į jų taikymą Sovietų Sąjungai ir jos Varšuvos pakto satelitinėms šalims ir sąjungininkėms, įskaitant socialistines Bulgariją, Čekoslovakiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Vengriją, Lenkiją ir Rumuniją. Sovietų propaganda Helsinkio baigiamąjį aktą pristatė kaip didelį sovietų diplomatijos ir asmeniškai Brežnevo triumfą.

Praktikoje sovietų valdžia buvo labai stipriai suvaržiusi teisės viršenybę, pilietines laisves, teises į laisvę ir saugumą bei nuosavybės apsaugą, kurias sovietų teisės teoretikai, tokie kaip Andrejus Vyšinskis, laikė „buržuazinės moralės“ pavyzdžiais. Sovietų Sąjunga pasirašė teisiškai įpareigojančius žmogaus teisių dokumentus, tačiau jie nebuvo nei plačiai žinomi, nei prieinami žmonėms, gyvenantiems komunistinio valdymo sąlygomis, o sovietų valdžia į susitarimus nežiūrėjo rimtai. Žmogaus teisių aktyvistai Sovietų Sąjungoje buvo persekiojami, represuojami ir areštuojami.

Anot Šaltojo karo tyrinėtojo John Lewis Gaddis, cituojančio Anatolijaus Dobrynino prisiminimus, Brežnevas tikėjosi daug viešųjų ryšių ir propagandinės naudos, tačiau vietoje to Helsinkio susitarimai pamažu tapo disidentų ir liberalų judėjimo manifestu. Jie tapo postūmiu kurtis naujoms organizacijoms, siekiančioms daugiau laisvių ir teisių Rytų bloke. Baigiamasis aktas taip pat tapo pagrindu Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimui.

Tuometinė Albanijos liaudies respublika atsisakė dalyvauti susitarimuose, o jos stalinistinis lyderis Enver Hoxha argumentavo: „Visi sovietų satelitai, išskyrus galbūt bulgarus, nori sulaužyti Varšuvos sutarties pančius, bet negali. Tada jų vienintelė viltis yra ta, kurią jiems leidžia Helsinkio dokumentas, t. y. sustiprinti draugystę su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Vakarais, siekti iš jų investicijų kreditų ir technologijų importo forma be jokių apribojimų, leisti bažnyčiai užimti buvusią vietą, pagilinti moralinį išsigimimą, didinti antisovietizmą, ir tuomet Varšuvos sutartis liks tuščiu kiaušinio lukštu“.

Helsinkio susitarimai buvo pagrindas vėlesnei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), įsteigtai 1995 m. pagal 1990 m. Paryžiaus chartiją.

• Lietuvos Helsinkio grupė