Atlantida. Prarastoji Imperija

Prarastoji imperija
Pavadinimas	Atlantis: The Lost Empire
Kilmės šalis	JAV
Režisierius	Gary Trousdale Kirk Wise
Prodiuseris (-iai)	Don Hahn
Scenaristas (-ai)	Tab Murphy
Kompozitorius	James Newton Howard
Vaidina	Michael J. Fox Cree Summer James Garner Leonard Nimoy Don Novello Jim Varney
Metai	2001
Žanras	Mokslinė fantastika
Trukmė	95 min.
Kalba	anglų
Platintojas	Walt Disney Pictures Buena Vista International
Biudžetas	90–120 mln. JAV dol.
Pajamos	186 053 725 JAV dol.
IMDb įrašas

Prarastoji imperija (angl. Atlantis: The Lost Empire) – amerikiečių animacinis filmas, sukurtas 2001 m. Walt Disney animacijos studijoje. Tai pirmasis mokslinės fantastikos filmas „Disney“ animacijos žanre (41-as apskritai). Scenarijų filmui parašė Tab Murphy, režisavo Gary Trousdale ir Kirk Wise, o prodiusavo Don Hahn. Filmą įgarsino: Michael J. Fox, Cree Summer, James Garner, Leonard Nimoy, Don Novello ir Jim Varney.

Veiksmas vyksta 1914 m. Pasakojama istorija apie jauną vaikiną, kuris gauna šventą knygą ir mano, kad ji jam ir jo įgulai gali parodyti kelią į prarastąjį Atlantidos miestą.

Filmo kūrimas buvo pradėtas iškart po „Paryžiaus katedros kuprius“ (angl. The Hunchback of Notre Dame) išleidimo 1996 m. Vietoje dar vieno miuziklo buvo nuspręsta sukurti veiksmo-nuotykių filmą, įkvėptą Žiulio Verno darbų. Filmas „Atlantida“ pasižymėjo išskirtiniu vaizdiniu stiliumi, pasisavintu iš komiksų kūrėjo Mike Mignola. Savo išleidimo laikotarpiu tarp kitų „Disney“ filmų „Atlantida“ išsiskyrė kompiuterinės animacijos (CGI) kiekiu. Tai pat tai vienas iš nedaugelio filmų, naudojančių anamorfinį formatą. Lingvistas Marc Okrand „Atlantidai“ sukūrė specialią kalbą, o James Newton Howard – muziką. Šis filmas buvo išleistas tuomet, kai animaciniais filmais susidomėjusi auditorija ėmė krypti nuo ranka pieštos animacijos prie visiškai kompiuterinės.

„Atlantida. Prarastoji Imperija“ premjera įvyko 2001 m. birželio 3 d., Holivudo „El Capitan“ teatre, Kalifornijoje; prekyboje pasirodė birželio 15 d. Nors ir platinamas „Walt Disney Pictures“, „Atlantida“ uždirbo vidutiniškai. Turėdamas 100 mln. dol. biudžetą, filmas pasiekė 186 mln. dol. pelną, iš kurių 84 mln. buvo gauti Šiaurės Amerikoje. Dėl prastesnių rezultatų nei tikėtasi, „Disney“ patylomis atšaukė televizijos serialą ir povandeninį šio filmo atrakcioną Disneilende. Kai kuriems kritikams patiko unikalus „Disney“ atsiskyrimas nuo tradicinių kūrinių, tačiau kitų šis filmas nesužavėjo, nes buvo pakankamai aišku kokiai amžiaus grupei jis skirtas, taip pat dėl muzikos trūkumo. „Atlantida“ buvo nominuotas įvairiems apdovanojimams, įskaitant septynis Annie apdovanojimus, ir laimėjo geriausio garso montažo apdovanojimą 2002 m. Golden Reel apdovanojimuose. Filmas buvo išleistas VHS ir DVD formatais 2002 m. sausio 29 d., o Blu-ray planuojama išleisti 2013 m. kovo 12 d. „Atlantida“ yra vertinamas kaip kulto favoritas, dėl unikalios artistinės Mignola įtakos. Antroji filmo dalis, pavadinimu „Atlantida: Milo sugrįžimas“ (Atlantis: Milo's Return), buvo išleista 2003 m.

 

Milo veikėjo dizainas buvo paremtas filmo kalbos konsultanto Marc Okrand eskizais.

• Milo James Thatch (įgarsino Michael J. Fox), lingvistas ir kartografas, kuriam buvo paskirta iššifruoti Šepardo žurnalą, tuo pačiu metu vykdant ekspediciją į Atlantidą. Vienas iš režisierių Kirk Wise, pasakė, kad jie vaidmeniui pasirinko M. J. Fox, nes jis suteikė veikėjams savo asmenybę ir todėl jie atrodė labiau įtikinantys. M. J. Fox sakė, kad įgarsinimas buvo lengvesnis jo darbas, nei ankstesnė jo patirtis vaidyboje, nes jam nereikėjo rūpintis tuo, kaip jis atrodo prieš kamerą sakydamas savo žodžius. Režisieriai išdavė, kad tuo pat metu M. J. Fox buvo pasiūlytas vaidmuo ir filme „Titanas po Žemės žūties“, todėl jis leido savo sūnui išrinkti filmą ir šis pasirinko „Atlantidą“. Žiūrovai pastebėjo panašumą tarp M. J. Thatch ir filmo kalbos konsultanto Marc Okrand, kuris sukūrė filme naudojamą Atlantidos kalbą. M. Okrand teigė, kad M. J. Thatch eskizą sukūrė John Pomeroy, kuris ir buvo už jį atsakingas. J. Pomeroy eskizavo būtent patį M. Okrand, nes jis pats nežinojo kaip lingvistas atrodo ar elgiasi.
• Kidagakash „Kida“ Nedakh, Atlantidos princesė (Cree Summer). Kidos animatorius Randy Haycock teigė, kad, kai jis pirmą kartą susitiko su C. Summer, ji buvo labai „gąsdinanti“, tai lėmė kaip Kida atrodė ir elgėsi sutikdama Milo.
• Vadas Lyle Tiberius Rourke, Atlantidos ekspedicijai pasamdytų pirklių vadas (James Garner). K. Wise pasirinko J. Garner, dėl jo ankstesnės patirties veiksmo filmuose, ypatingai kariniuose bei vesternuose, ir pridūrė, kad vaidmuo „tiko jam lyg pirštinė“. Paklaustas ar norėtų atlikti vaidmenį, J.Garner atsakė: „be jokių abejonių“.
• Leitenantė Helga Katrina Sinclair, Rourke pavaduotoja (Claudia Christian). C. Christian apibūdino savo veikėją kaip „jausmingą“ ir „iššaukiančią“. Kai sužinojo, kaip atrodo jos personažas, jai palengvėjo ir ji pasakė: „žinote, man tikrai nepatiktų, jei po viso darbo paaiškėtų, jog mano personažas yra varlė“.
• Preston B. Whitmore, turtingas ekscentrikas, kuris padengė ekspedicijos į Atlantidą išlaidas (John Mahoney). Šį personažą pradžioje įgarsino Lloyd Bridges, tačiau jis mirė nespėjus pabaigti filmo. J. Mahoney užsidegimas ir energija lėmė personažo perkūrimą. J. Mahoney pasakė, kad įgarsinimas buvo „suteikiantis laisvę“ ir leido jam būti „dideliu“ ir „siaubingu“ personažu.
• Gydytojas Joshua Strongbear Sweet, Afrikos amerikiečių ir vietinių amerikiečių palikuonis (Phil Morris). Sweet animatorius Ron Husband nurodė, kad vienas iš sudėtingiausių dalykų buvo animuoti J. S. Sweet kartu su greitu P. Morris skaitymu taip, kad personažas būtų įtikinantis. P. Morris teigė, kad jo personažas buvo ekstremalus, „be jokių kompromisų“. Jis paminėjo, jog: „<…> kai gydytojas buvo linksmas, jis tikrai buvo linksmas, o kai rimtas – tikrai rimtas.
• Kashekim Nedakh, Atlantidos karalius ir Kidos tėvas (Leonard Nimoy). Michael Cedeno, karaliaus Nedakh animatorius, buvo pakerėtas L. Nimoy balso talento, sakydamas, kad jo atlikimas „praturtindavo personažą“. Kol L. Nimoy skaitydavo savo žodžius, iš nuostabos visi tiesiog sėdėdavo ir klausydavosi.
• Vincenzo ”Vinny“ Santorini, italų kilmės sprogdinimo ekspertas (Don Novello). Kirk Wise ir Russ Edmonds (Vinny animatorius) paminėjo unikalų D. Novello sugebėjimą improvizuoti dialogą. R. Edmonds prisiminė, „D. Novello pažiūrėdavo į lapą, vieną kartą perskaitydavo žodžius ir daugiau neskaitydavo nei karto! Be to, jis niekada nenaudojo parašytų žodžių, viso filmo metu jis improvizavo“.
• Audrey Rocio Ramirez, iš Puerto Riko kilusi paauglė mechanikė, jauniausia ekspedicijos narė (Jacqueline Obradors). J. Obradors sakė, kad jos personažas leido jai „pasijausti kaip mažam vaikui“. Ji taip pat visada tikėjosi daugiau jos personažui skirto laiko.
• Wilhelmina Bertha Packard, vyresnio amžiaus, sarkastiška, be sustojimo rūkanti radijo operatorė (Florence Stanley). F. Stanley jautė, kad W. B. Packard buvo labai „ciniška“ ir „saugi“: „Ji daro savo darbą, o kai turi laisvo laiko, daro ką nori“.
• Fenton Q. Harcourt, Smithsonian instituto tarybos narys, kuris netiki Milo bandymu surasti Atlantidą (David Ogden Stiers). D. O. Stiers anksčiau buvo dirbęs kartu su Michael J. Fox filme „Doc Hollywood“.
• Jebidiah Allerdyce „Cookie“ Farnsworth, vakarų stiliaus virėjas (Jim Varney). J. Varney mirė 2000 metų vasarį nuo plaučių vėžio, dar nesibaigus filmo produkcijai ir šis filmas buvo paskirtas jo atminimui. Prodiuseris Don Hahn liūdėjo dėl to, kad J. Varney nespėjo pamatyti pabaigto filmo, bet paminėjo, kad jis matė kelias ištraukas ir jas „dievino“. Shawn Keller, Cookie animatorius, teigė: „Buvo gaila, jog J. Varney žinojo, jog jis taip ir nepamatys filmo. Jis atliko puikų darbą įgarsindamas, nors ir žinojo, kad jis niekada neišgirs savo paskutinio pasirodymo“.

Idėjos vystymas

 

Idėja kurti filmą „Atlantida: Prarastoji Imperija“ gimė 1996 m. spalį, kai Don Hahn, Gary Trousdale, Kirk Wise ir Tab Murphy kartu valgė priešpiečius Burbanke, Kalifornijoje. Ką tik baigę kurti „Paryžiaus katedros kuprių“(angl. The Hunchback of Notre Dame, 1923), prodiuseris ir režisieriai norėjo išlaikyti „Kupriaus“ aktorius kitam nuotykių filmui. Įkvėpti Žiulio Verno „Kelionės į Žemės centrą“ (1864 m.) (A Journey to the Center of the Earth), jie nusprendė sukurti filmą, kuris visiškai ištirtų Atlantidą (palyginus su trumpu vizitu Ž. Verno romane). Didžiausią dalį laiko ieškodami mitologijos apie Atlantidą kūrėjai praleido internete, tačiau juos sudomino įžvalgūs Edgar Cayce skaitiniai ir jie nusprendė panaudoti kai kurias jo idėjas – žymiausia iš jų yra kristalas, teikiantis galią, ilgaamžiškumą, bei gydantis Atlantidos gyventojus. Kūrėjai, tyrinėdami ankstyvo XX amžiaus technologijas (filmo laikotarpis), taip pat aplankė muziejus ir senas kariuomenės įstaigas bei, norėdami pamatyti povandeninius pėdsakus, kurie galėtų būti Atlantidos pristatymo modelis, nukeliavo 245 metrus po žeme Naujosios Meksikos Karlsbrado urvuose.

K. Wise teigė, jog filmo kūrėjai norėjo išvengti bendro nusistatymo, kad Atlantida yra „apgriuvę graikų stulpai po vandeniu“. „Iš pat pradžių mes buvom pasiruošę ją sukurti nuo pamatų. Sugalvojome architektūrinį stilių, aprangą, paveldą, papročius, tai, kaip jos gyventojai miega bei kalba. Taigi, mes pasamdėme žmones, kurie mums padėtų vystyti šias idėjas.“ Meno vadovas David Goetz teigė: „Mes apžiūrėjome Majų architektūrą, įvairią senovinę, neįprastą pasaulio architektūrą ir galiausiai režisieriams labiausiai patiko architektūra iš Pietryčių Azijos“. Vėliau komanda pasisėmė idėjų ir iš kitų architektūros formų, tokių kaip Kambodžos, Indijos ir Tibeto. D. Hahn pridėjo, kad „Jei visą pasaulio architektūrą dekonstruotumėte ir sudėtumėte į vieną architektūrinį žodyną, žinotumėte kaip atrodo mūsų Atlantida“. Galutinis Atlantidos dizainas ir žiedinis pateikimas buvo paremtas Platono raštais ir jo žodžiais: „per vieną nepasisekusią dieną ir naktį visa Atlantida išnyko jūros gelmėse“. Kūrėjai taip pat dėvėjo marškinėlius, ant kurių buvo parašyta „ATLANTIDA – mažiau dainų, daugiau sprogimų“, kadangi filmas turėjo būti veiksmo-nuotykių (o ne toks, kaip ankstesnės „Disney“ studijos versijos, kurios buvo miuziklai).

Kalba

 

Atlantidos kalboje raidę A sukūrė dailininkas John Emerson. Kirk Wise paminėjo, kad jos dizainas buvo žemėlapis, vedantis prie kristalo, „Atlantidos širdies“.

Marc Okrand, Klingon kalbos kūrėjas „Star Trek“ filmams, buvo pasamdytas sukurti kalbą „Atlantidai. Prarastajai Imperijai“. Kadangi režisieriai norėjo, kad tai būtų „motininė kalba“, Okrand naudojo indoeuropiečių žodyną ir jo gramatinę struktūrą. Jis keisdavo žodžius, jei jie pradėdavo skambėti panašiai kaip tikrieji. John Emerson sukūrė raštą, piešdamas šimtus individualių raidžių eskizų, iš kurių režisieriai galėjo pasirinkti norimą Atlantidos gyventojų alfabetą. Rašmenys buvo vadinami „boustrophedon“: juose pirmoji eilutė buvo skaitoma iš kairės į dešinę, antroji iš dešinės į kairę, taip tęsiant zigzaginį modelį, kuris vaizdavo vandens tėkmę.

Atlantidos raidė A yra John Emerson sukurtos formos. Tai yra mažas Atlantidos žemėlapis (išorinis sūkurys yra ola, vidinė dalis yra miesto siluetas, o taškas kristalo vieta). Tai lobių žemėlapis. - Kirk Wise, režisierius.

Scenarijaus rašymas

Joss Whedon buvo pirmasis filmo rašytojas, tačiau netrukus pasitraukė ir pradėjo darbą su kitais studijos „Disney“ projektais. Tab Murphy pabaigė scenarijų, sakydamas, kad nuo istorijos aptarimo iki scenarijaus parašymo prireikė maždaug 3–4 mėnesių. Pradinėje versijoje buvo 155 puslapiai, daug daugiau nei tipiškuose „Disney“ filmuose (juos dažniausiai sudaro 90 puslapių). Patebėjus, jog du pirmi veiksmai užtruko 120 minučių, režisierius nusprendė iškirpti veikėjus bei sekančias dalis ir sutelkti dėmesį į Milo. T. Murphy sakė, kad jis sukūrė amžių senumo Šepardo žurnalą, nes jam reikėjo žemėlapio, kuriuo veikėjai galėtų sekti. Atnaujintoje scenarijaus versijoje nebebuvo išbandymų, su kuriais tyrinėtojams teko susidurti keliaujant po požeminius urvus. Tai pagreitino filmą, nes Atlantida filme buvo atrasta jau anksčiau.

Milo personažas turėjo būti Edward Teach (kitaip žinomo kaip juodabarzdžio) palikuonis. Vėliau režisieriai jį susiejo su tyrinėtoju, kad jis atskleistų savo vidinį tyrinėjimo talentą. Moliere veikėjas turėjo būti „profesoriškas“, tačiau Chris Ure (istorijos dailininkas) pakeitė idėją į „mažą siaubingą urvinį sutvėrimą su trenktu paltu ir keistu galvos apdangalu, turinčiu plačias akis“.Don Hahn teigė, kad dainų nebuvimas komandai buvo iššūkis, kadangi ji buvo pripratusi prie animacinių miuziklų, o šiame filme buvo tik veiksmo scenos. K. Wise sakė, jog tai suteikė komandai galimybę vystyti personažus: „Mes turėjome laiko sukurti sceną, kurioje Milo su tyrinėtojais stovyklauja ir sužino apie vienas kito istorijas. Visa kita serija buvo skirta vakarienei bei ruošimuisi miegoti. Tai nėra kažkas, ką mes sau paprastai galime leisti“.

D. Hahn teigė, kad pirmoji animacinė serija buvo filmo prologas. Originalioje versijoje karinis vikingų būrys, ieškodamas Atlantidos, vadovavosi Šepardo žurnalu, tačiau jį greitai sunaikino Leviatanas. Produkcijos pabaigoje, istorijos vadovas Jon Sanford pasakė režisieriams, jog šis prologas nesuteikė žiūrovams pakankamai emocinio įsitraukimo į Atlantidos gyvenimą. Žinodami, kad vikingų prologas jau buvo baigtas ir, kad naujos scenos kūrimas kainuotų papildomai, režisieriai pritarė J. Sanford. Trousdale išvyko namo ir tą patį vakarą pabaigė siužeto vystymą. Įžangą pakeitė Atlantidos sunaikinimas, kuris supažindino žiūrovus su princese Kida ir Atlantidos gyventojais. Vikingų prologas yra įtrauktas DVD leidime, kaip papildomas pasirinkimas.

Animacija

Produkcijos įkarštyje, visose trijose „Disney“ animacijos studijose: Burbanke (Kalifornija), Orlande (Florida) ir Paryžiuje (Prancūzija) dirbo 350 animatorių, menininkų bei technikos specialistų. Šis filmas buvo vienas iš nedaugelio „Disney“ studijos kūrinių, sukurtų naudojant 70 mm anamorfinį formatą. Režisieriai manė, kad plačiaekranis vaizdas yra labai svarbus, dėl nostalgijos seniems veiksmo-nuotykių filmams, pristatomiems kinematoskopo formatu (2.35:1) (pvz.: Dingusios Sandoros skyrios ieškotojai (angl. Raiders of the Lost Ark)). Kadangi formato pakeitimui reikėjo specialių stalų ir įrangos, „Disney“ studijos vadovai iš pradžių nepritarė šiai minčiai. Produkcijos komandai pavyko rasti paprastą sprendimą, piešiant mažesniuose to paties lapo rėmuose ir naudojant įrangą, skirtą standartiniam kraštinių santykiui (1.66:1). Pateikimo vadovas Ed Chertner parašė instrukciją, kaip naudoti plačiaekranį formatą ir paminėjo, kad vienas iš privalumų yra tai, jog jis galėjo scenose veikėjus išlaikyti ilgiau dėl papildomos vietos rėmuose. K. Wise naudoti tokio tipo formatą paskatino filmų kūrėjai David Lean ir Akira Kurosawa.

Vizualinis filmo stilius buvo pagrįstas Mike Mignola (komiksų menininko), dirbusio prie „Pragaro Vaikio“ (Hellboy). M. Mignola buvo vienas iš keturių produkcijos dizainerių (kiti buvo Matt Codd, Jim Martin ir Ricardo Delgado), pasamdytų „Disney“ studijos. Jis pateikė stiliaus gaires, preliminarius personažų ir kraštovaizdžių dizainus bei idėjas istorijai. M. Mignola grafinis, kampuotas stilius nulėmė personažų išvaizdą. M. Mignola buvo nustebęs, kai sulaukė susidomėjimo iš studijos. Jo meninė įtaka filmui vėliau prisidėjo prie kulto susikūrimo.

Prisimenu kai žiūrėjau ištrauką iš filmo ir šie veikėjai turėjo dideles, keistas, kvadratines rankas. Šalia sėdėjusiam vaikinui pasakiau: „Neblogai atrodančios rankos“, o jis man atsakė „Taip, tai tavo rankos. Mes tarėmės, kaip pavaizduoti tavo rankas“. Tai buvo taip keista, kad man tai net netilpo galvoje. - Mike Mignola

Baigiamoji scena, pateikiama prieš pat pabaigos titrus, režisierių buvo apibūdinta kaip sudėtingiausia scena „Disney“ animacijos istorijoje. Jie teigė, kad ankstesnė baigiamoji scena filme „Paryžiaus katedros kuprius“ „sekėsi sunkiai“ ir jai „trūko minties“; tačiau, po padarytos pažangos „multiplanavimo“ (multiplaning) procese, jie bandė tą pačią techniką „Atlantidoje“. Scena baigiasi su 16 colių popieriaus lapu, kuriame iš arti pateikiami Milo ir Kida. Kamerai traukiantis atgal parodoma atstatyta Atlantida, šis vaizdas pasiekia 18 000 colių popieriaus lapą, sudarytą iš daugelio individualių lapų (24 colių arba mažesnių). Kiekviena dalis buvo kruopščiai nupiešta ir sujungta animacinėmis priemonėmis, kad jos kartu sudarytų pilną, integruotą vaizdą.

Išleidimo metu, „Atlantida. Prarastoji Imperija“ buvo žinoma dėl to, kad šio filmo kūrimui buvo naudojama daugiau kompiuteriu sukurtų vaizdų (CGI) nei kokiame nors kitame „Disney“ studijos filme. Norėdami padidinti produktyvumą, režisieriai prie skaitmeninių menininkų prijungė tradicinius animatorius.

 

Keletas svarbių scenų reikalavo didelio skaitmeninės animacijos panaudojimo: Leviatanas, povandeninis laivas Ulysses ir povandeninės kapsulės, Atlantidos širdis bei akmeniniai milžinai. Produkcijos metu, Matt Codd ir Jim Martin sukūrė Ulysses dizainą ant popieriaus lapo, Greg Aronowitz buvo pasamdytas pastatyti šio povandeninio laivo modelį, kuris būtų naudojamas 3D Ulysses kūrimui. Galutinėje filmo versijoje buvo 362 skaitmeninių efektų scenos ir kompiuterinių programų, reikalingų norint sujungti 2D ir 3D formatų meninį darbą. Viena scena, kuri tuo pasinaudojo, buvo 3D Ulysses nuleidimas į vandenį. Kamerai artėjant prie jo, buvo nupieštas 2D Milo, kuris būdamas viduje sekė kamerą. Kūrėjai pastebėjo, kad buvo sunku neleisti žiūrovams pamatyti skirtumo tarp 2D ir 3D piešinių, kai jie būdavo sujungti. Skaitmeninė produkcija taip pat davė režisieriams „virtualią kamerą“ sudėtingoms filmo scenoms. Galėdama filmuoti z-plokštumoje, ši kamera judėjo per skaitmeninę aliumininę dekoraciją; kraštovaizdis ir detalės ant dekoracijos vėliau buvo nupieštos ranka. Tai buvo naudojama skrydžio virš Atlantidos scenoje ir kai povandeninį laivą vijosi Leviatanas.

Muzika ir garsas

Kadangi filme nebuvo muzikinių intarpų, režisieriai muzikai sukurti pasamdė James Newton Howard. Tai buvo gyvo veiksmo filmas, todėl J.N. Howard nusprendė Atlantidai bei pasauliui esančiam virš vandens sukurti atskiras muzikines temas. Atlantidai J.N. Howard pasirinko Indonezijos orkestro garsus, tarp kurių buvo varpai, kurantai ir gongai. Režisieriai jam pasakė, kad filme bus keletas scenų be dialogų; muzikos takelis turėjo emociškai perteikti tai, ką žiūrovai matė ekrane.

Gary Rydstrom iš „Skywalker Sounds“ kompanijos su savo komanda buvo pasamdytas filmo garso produkcijai. Taip kaip ir J.N. Howard, G. Rydstrom abejoms kultūroms naudojo atskirus garsus. Tyrinėtojams paskirdamas ankstyvos pramonės mašinų bei mechanizmų garsus, jis jautė, kad Atlantidos gyventojams labiau tinka „organiniai“ garsai, išgaunami naudojant keramiką. Iššūkis buvo sukurti skraidančių žuvų-transporto priemonių garsus. G. Rydstrom paatviravo, kad jis įrašinėjo garsus sėdėdamas prie greitkelio, kai staiga pro šalį dideliu greičiu pravažiuodavo sunkvežimis. Kompiuteriu pagreitintas įrašas skambėjo labai organiškai ir būtent tai girdima filme. G. Rydstrom sukūrė harmoningą Atlantidos širdies sąskambį trindamas pirštus į šampano taurės kraštą, o povandeninių kapsulių judėjimo garsus – semdamas vandenį.

„Atlantida“ buvo vienas iš pirmųjų pagrindinių „Disney“ studijos bandymų išnaudoti internetinį marketingą. Filmas taip pat buvo reklamuojamas per „Kellogg“, kuris sukūrė tinklalapį su mini žaidimais ir su filmu paremto vaizdo žaidimo dalinimu su brūkšniniu kodu, kurį buvo galima rasti ant specialiai pažymėtų Atlantidos javainių pakuočių. Filmas buvo vienas iš pirmųjų „Disney“ marketingo bandymų naudoti mobilaus ryšio operatorius, o tai leido vartotojams parsisiųsti žaidimus, paremtus šiuo animaciniu filmu. „McDonald“ (kuris turi išskirtinę licencijos sutartį su visais „Disney“ leidiniais) reklamavo filmą „Happy Meal“ žaislais, maisto pakuotėmis ir restoranų interjeru. „McDonald“ reklamos kampanijoje buvo televizija, radijas ir atspausdintos reklamos nuo pat filmo išleidimo dienos. „Frito-Lay“ pasiūlė nemokamus bilietus į kino filmą, jei perkamos specialiai pažymėtos užkandžių pakuotės.

Komercinė sėkmė

Prieš filmo išleidimą, reporteriai darė prielaidas, kad šio filmo sėkmė gali būti užgožta „DreamWorks“ studijos darbo „Šrekas“ (Shrek) (visiškai kompiuterinis filmas) ir „Kapų plėšikė Lara Kroft“ (Lara Croft: Tomb Raider) (veiksmo filmas iš „Paramount Pictures“ studijos). Dėl rinkos perėjimo nuo tradicinės animacijos prie visiškai kompiuterinių variantų, K. Wise pasakė: „Bet koks tradicinės animacijos atstovas, o tarp jų ir aš, jaučia tik skausmą. Manau, kad viskas priklauso nuo istorijos ir personažų, o formos pasikeitimas nėra svarbus dalykas. Tai yra tas pats, kaip ir fotografija, kuri vis dėlto nepakeitė tapybos. Tačiau, gali būti, kad aš tik to nesuprantu“. Jeff Jensen iš „Entertainment Weekly“ paminėjo, kad visiškai kompiuteriniai filmai (tokie kaip „Šrekas“) turėtų patraukti paauglius, kurių dažniausiai nedomina animacija, ir pavadino „Atlantidą“ „rinkos ir kūrybos loterija“.

Pasaulinė „Atlantidos. Prarastosios imperijos“ premjera buvo pristatyta „Disney“ El Capitan teatre (Holivude, Kalifornijoje, 2001 m. birželio 15 d. Premjeroje buvo rodomas „Tikslas: Atlantida“, kuriame buvo pristatomi filmo užkulisiai, Atlantidos legenda, vaizdo žaidimai, parodos, lazerių arena ir kitos linksmybės. „Aquarium of the Pacific“ parodai paskolino įvairių žuvų. Turėdamas 100 mln. dolerių biudžetą, filmas per pirmąjį savaitgalį užėmė antrą vietą, uždirbdamas 20,3 mln. dol. iš 3011 kino teatrų. Tarptautinis filmo pristatymas prasidėjo rugsėjo 20 d. Australijoje. Per 25 savaites filmas uždirbo daugiau nei 186 mln. dol. (iš jų 84 mln. JAV ir Kanadoje). Komentuodamas nepasisekusį pelną, Walt Disney animacijos padalinio prezidentas Thomas Schumacher sakė: „Atrodė gera mintis nedaryti mielos pasakos, tačiau mums nepavyko“.

Namų kino formatas

„Atlantida“ buvo išleistas VHS ir DVD formatais 2002 m. sausio 29 d. Per pirmąjį mėnesį po išleidimo, filmas buvo perkamiausias VHS formate ir trečias pagal bendrą VHS ir DVD formatų perkamumą. Galiausiai, iki 2003 m. vidurio, filmo VHS ir DVD variantų pardavimas ir nuoma uždirbo 157 mln. dol. Filmas buvo išleistas vieno DVD disko leidimu ir dviejų diskų kolekcininkų leidimu (kuriame buvo papildomi dalykai). Vieno disko variantas suteikė žiūrovams galimybę žiūrėti filmą originaliu teatriniu kraštinių sąntykiu (2.35:1) arba pakeistu – 1.33:1. Tarp papildomų dalykų DVD versijoje buvo galima rasti: filmo kūrėjų komentarus apie garsą bei vaizdą, virtualių kompiuterinių modelių pristatymą, Atlantidos kalbos aprašymą, Atlantidos mitologijos enciklopediją ir iškirptą vikingų prologo sceną. Dviejų diskų kolekcininkų leidime buvo visi vieno disko privalumai ir papildomą medžiagą apie visus filmo kūrimo aspektus. Kolekcinį filmo variantą buvo galima žiūrėti tik originaliu teatriniu kraštinių sąntykiu, tačiau jame dar buvo papildomas DTS 5.1 takelis. Abiejose versijose buvo Dolby Digital 5.1 takelis ir jas abi patvirtino „THX“ kompanija. „Disney“ paskelbė, kad filmui „Atlantida“ bus sukurtas skaiteminis variantas ir jis bus išleistas Blu-ray formatu 2013 m. kovo 12 d. kartu su antra dalimi „Atlantida. Milo Sugrįžimas“.

Kritikų atsiliepimai

„Atlantida. Prarastoji imperija“ gavo įvairius filmų kritikų įvertinimus. Rotten Tomatoes pranešė, kad 49 procentai iš 140 profesionalių kritikų davė „Atlantidai“ teigiamus atsiliepimus, skirdami 5,5 balo iš 10 galimų. Bendra išvada buvo tokia, kad filmas buvo greito tempo, bei jam trūko personažų raidos ir rišlaus scenarijaus. Metacritic filmui skyrė 52 balus iš 100, pasiremdami 29 kritikų apžvalgomis – jos buvo laikomos „vidutiniškomis apžvalgomis“. CinemaScore padarė išvadą, kad vidutinis žiūrovų įvertinimas buvo 9.

Nors kritikai filmą vertino įvairiai, tačiau kai kurie jį gyrė dėl vaizdinių, veiksmo-nuotykių elementų ir bandymo įtikti vyresnei auditorijai. Roger Ebert skyrė filmui tris žvaigždes su puse iš keturių galimų. Jis gyrė „aiškų šviesų vaizdinį pateikimą“ ir „klasikinę komiksų stiliaus energiją“, priskirdamas šiuos bruožus Mike Mignola. R. Ebert ypatingai gerai įvertino istoriją bei paskutinę kovos sceną ir parašė: „„Atlantidos“ istorija kyla iš senos bulvarinės literatūros, tačiau sceninis klimatas perteikė visa kita, todėl tai yra vienas iš geriausių animacinių filmų“. „New York Times“ rašytojas Elvis Mitchell gyrė filmą ir sakė, kad „jis yra „paminklinis“, ir teigė, jog „Atlantida“ yra vienas iš geriausių studijos „Disney“ kūrinių, nuo tada, kai Dėdė Walt sukūrė keturių-pirštų pirštinę“ (nuo Walt Disney kūrybos pradžios). James Berardinelli, filmų kritkas iš RellViews, apie filmą atsiliepė teigiamai, duodamas tris žvaigždes iš keturių. Jis rašė: „Apibendrinant, filmas „Atlantida“ siūlo 90 min. pramogų, dar kartą įrodydamas, kad, nors Disney neišmano nieko apie gerų tikrų veiksmo filmo kūrimą, tačiau tai yra visiškai priešinga jų animacijai“. Wesley Morris iš „San Francisco Chronicle“ gyrė tai, kad filmas buvo taikomas ir vyresnei auditorijai.

Kiti kritikai teigė, kad filmas buvo vidutiniškas dėl jo istorijos ir personažų, tačiau jam nepavyko jo pateikti kaip ne muzikinio filmo tradicinei studijos „Disney“ auditorijai. Owen Gleiberman iš „Entertainment Weekly“ skyrė filmui 7-etą, rašydamas, kad filmas turėjo „entuziastiškus personažus“ ir buvo „menas be svajonės“. Kenneth Turan iš „Los Angeles Times“ paminėjo, kad istorija ir charakterizacijos buvo „senovinės“ ir filmas turėjo „retrogradinį“ šeštadienio ryto filmuko įvaizdį, bet tai atsvėrė „smagus veiksmas“ ir „pašėlęs tempas“. Todd McCarthy iš „Variety“ rašė: „„Disney“ stengėsi pateikti filmą su daug kalbėjimo, jokio dainavimo, šokio ir galų gale jokio linksmumo“. Stephanie Zacharek iš „Salon“ filmą vertino palankiai, ypatingai tai, kad filmas buvo pritaikytas ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Ji rašė, kad „Didelė „Disney“ „Atlantidos. Prarastosios imperijos“ problema buvo tai, jog filmas neatrodė labai tinkama vaikams – jis skirtas suaugusiems, kad tampa labai nuobodus“. Rita Kemplay iš „The Washington Post“ vertino filmą dviprasmiškai, vadindama jį „naujovišku, tačiau su senovišku pateikimu“ ir rašė, kad „Ironiškai, „Disney“ tikėjosi atnaujinti savo įvaizdį prijungdamas lengvų nuotykių žanrą, tačiau tai neturėjo didelio poveikio, nes filmą užgožė daug aukštesnės kokybės „Šrekas“.

Temos ir interpretacijos

Kai kurie mokslininkai ir kritikai pastebėjo, kad „Atlantida“ turi stiprias antikapitalizmo ir antiimperializmo temas. M. K. Booker, akademikas ir paslėptų žiniasklaidos perteikiamų minčių tyrėjas, mato Rourke kaip motyvuotą „kapitalistinio godumo“, kadangi jis siekia „asmeninio turto“, nors jis ir žino, kad „jo vagystė reikš Atlantidos sunaikinimą“. Religijos žurnalistas Mark Pinsky savo moralės ir dvasinių temų „Disney“ filmuose tyrinėjime padarė išvadą, kad: „neįmanoma vertinti filmo … kitaip nei sukrečiančio ir negailestingo puolimo prieš kapitalizmą ir amerikietišką imperializmą“. Max Messier iš FilmCritic.com pastebėjo: „„Disney“ sugeba pateikti kapitalistinį veikėjų norą atrasti prarastąjį miestą. Velniop imperialistus!“. Pagal M. K. Brooker, filme taip pat pateikiamas „segregacijos moralas“, kadangi Atlantidos gyventojai slėpėsi nuo likusio pasaulio, norėdami išlaikyti atsiskyrimą nuo dviejų visiškai skirtingų kultūrų. Kiti vertino „Atlantidą“ kaip įdomų požiūrį į utopinę filosofiją, kuri randama klasikiniuose H. G. Wells ir Žiulio Verno kūriniuose.

Išleidus filmą, kai kurie žiūrovai pastebėjo, kad „Atlantida. Prarastoji imperij“a turėjo keletą panašumų (ypatingai veikėjų dizainu, aplinka ir istorija) į 1990–1991 m. japonų televizijos programą „Nadia: mėlynojo vandens paslaptis“ (Nadia: The Secret of Blue Water) ir 1986 m. filmą „Dangaus pilis Laputa“ (Castle in the Sky), kurį sukūrė „Studio Ghibli“. Nors „Disney“ niekada nepateikė atsakymo dėl plagijavimo kaltinimų, K. Wise 2001 m. pasakė, kad jis iki tol niekada nebuvo girdėjęs apie „Nadia“. Tiek „Atlantida“, tiek ir „Nadia“ buvo sukurti pagal 1870 m. Žiulio Verno romaną „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ (Twenty Thousand Leagues Under the Sea), apie kurį Lee Zion (Anime News Network) rašė: „yra per daug panašumų, nesusijusių su 20000 mylių, kad tai būtų atsitiktinumas“. Kritikai taip pat matė analogiją 1994 m. filme „Žvaigždžių vartai“ (Stargate). Buvo sakoma, kad Milo charakteristika atitiko Daniel Jackson, pagrindinį veikėją „Žvaigždžių Vartuose“ ir jo daugiaserijiniame seriale „Žvaigždžių vartai SG-1“ (Stargate SG-1) – kuris atsitiktinai išleido savo daugiaserijinį filmą „Žvaigždžių Vartai. Atlantida“ (Stargate Atlantis).

Apdovanojimai ir nominacijos

„Atlantida. Prarastoji imperija“ buvo skirta duoti pradinį tašką (pradžią) televizijos animacinėms serijoms, pavadintoms „Atlantidos komanda“, kurios parodytų tolimesnius veikėjų nuotykius. Tačiau dėl mažo susidomėjimo serijos nebuvo išleistos. 2003 m. gegužės 20 d. „Disney“ studija išleido DVD pavadinimu „Atlantida: Milo sugrįžimas“, susidedantį iš trijų dalių ir parengtą dėl nutrauktų animacinių serijų. Be to, Disneilendas planavo atnaujinti savo povandeninio laivo kelionę „Atlantidos“ tema panaudojant detales iš filmo, o pasivažinėjimas buvo paremtas susipažinimu su filmo personažais. Šie planai buvo atšaukti, o atrakcionas iš naujo buvo atidarytas 2007 m. dėl „Žuviukas Nemo“ (Finding Nemo) povandeninės kelionės, jo tema buvo paremta „Pixar“ studijos 2003 m. filmu „Žuviukas Nemo“.

Garso takelis

Filmui „Atlantida. Prarastoji imperija“ garso takelis buvo išleistas 2001 m. gegužės 22 d. Tai buvo James Newton Howard nuopelnas kartu su daina „Where the Dream Takes You“, parašyta Dian Voren ir atliekama Mýa. Šį garso takelį taip pat buvo galima įsigyti iš 20 000 riboto leidimo kopijų su unikaliu 3D albumo viršeliu, ant kurio buvo nupieštas personažas Levianas iš to paties filmo. Retas reklaminis leidimas (73 min. rodomos medžiagos palyginama su 53 min. standartiniais komerciniais leidimais) buvo skirtas tik Kino meno ir mokslo akademijos balsuotojams, tačiau buvo pardavinėjamas ir platinamas neteisėtai kartu su mėgėjų pieštomis iliustracijomis. Susirūpinus dėl reklaminio leidimo, filmų garso takelių žinovai pasakė, „Išskyrus penkias papildomas aukštesnės kokybės medžiagos minutes (įskaitant masinę įžanginę dalį, „Sunaikinta Atlantida“), pateikimas yra ištęstas. Vis dėlto „Atlantida “– rafinuotas darbas pagal savo žanro kategoriją.“

Video žaidimai

Yra keletas video žaidimų, paremtų šiuo filmu. „Atlantida. Prarastoji imperija: dienoraščio beieškant“ (Atlantis The Lost Empire: Search for the Journal) buvo sukurtas studijos „Zombie“ ir paskelbtas žaidimų bendrovės, sąveikaujančios su „Disney“ studijos filialu, „Buena Vista“. Jis buvo išleistas 2001 m. gegužės 1 d. Microsoft Windows platformai ir buvo pirmoji iš dviejų pirmo asmens šaudyklių, paremtas filmu, sukurtu studijos „Zombie“ ir išleistu reklamuojant „Kellog‘s“ produkcijos brūkšninius kodus. „Atlantida. Prarastoji imperija – liepsnojantis išbandymas“ (Atlantis: The Lost Empire—Trial by Fire) buvo antrasis žaidimas, sukurtas studijos „Zombie“ ir paskelbtas „Disney“ sąveikaujančios studijos, ir buvo išleistas 2001 m. gegužės 18 d. Microsoft Windows platformai. „Atlantida. Prarastoji imperija“ (Atlantis: The Lost Empire) – veiksmo žaidimas, sukurtas video žaidimų supirkėjui „Eurocom“ konsolei PlayStation, kuris buvo išleistas 2001 m. liepos 12 d. Žaidėjas valdo tokius personažus kaip: Milo, Audrey ir Vinny, kol jie skersai ir išilgai žvalgosi po Atlantidą, atverdami jos paslaptis. Kai kurios ypatybės „atrakina“ kitas (kaip ir filmas) randant žaidime paslėptus elementus. „THQ“ išleido „Disnėjaus Atlantida. Prarastoji imperija“ (Disney's Atlantis: The Lost Empire) video žaidimų konsolėms Game Boy Advance ir Game Boy Color. Tai žaidimas su kliūtimis, kuriame žaidėjas valdo Milo ir tris kitus personažus iš filmo keturiolikoje lygių bandydamas atrasti Atlantidą.

„Atlantida. Prarastoji imperija“ šešiuose Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti 2001 m. gruodžio 14 d. Per pirmąsias tris premjerines dienas filmas surinko 32 046 Lt, buvo peržiūrėtas 3001 žiūrovų. Platintojas – „BDG filmai“.

Į lietuvių kalbą filmą išvertė Asta Sabaliauskaitė, įgarsino – Vytas Tulevičius, garso režisierius – Vitalijus Ivanovas, išversta ir įgarsinta „SDI“.

Pastabos

Išnašos

Literatūros sąrašas

Knygos

• Booker, M. Keith (2009). Disney, Pixar, and the Hidden Messages of Children's Films. Westport, CT: Praeger. ISBN 978-0-313-37672-6.
• Kurtti, Jeff (2001). Atlantis: The Lost Empire—The Illustrated Script. Burbank, CA: Disney Press. ISBN 978-0-7868-5327-4.
• Lavery, David; Burkhead, Cynthia, eds. (2011). Joss Whedon: Conversations. Jackson, MS: University Press of Mississippi. ISBN 978-1-60473-923-7.
• Montalbano, Dave (2010). The Adventures of Cinema Dave in the Florida Motion Picture World. Xlibris. ISBN 978-1-4500-2396-2.
• Patten, Fred (2004). „Simba–Kimba Redux? The Nadia Versus Atlantis Affair“. Watching Anime, Reading Manga: 25 Years of Essays and Reviews. Berkeley, CA: Stone Bridge Press. pp. 185–189. ISBN 978-1-880656-92-1.
• Pinsky, Mark I. (2004). „Chapter 31: Atlantis (2001): Adventure Capitalism“. The Gospel According to Disney: Faith, Trust, and Pixie Dust. Louisville, KY: Westminster John Knox Press. pp. 194–202. ISBN 978-0-664-22591-9.
• Plato (1929) [c. 360 BCE]. „Timaeus“. Plato; in Twelve Volumes, with an English Translation—Vol. 9: Timaeus, Critias, Cleitophon, Menexenus, Epistles. Robert Gregg Bury, trans. Cambridge, MA: Harvard University Press. OCLC 24252251.
• Raugust, Karen (2004). The Animation Business Handbook. New York City, NY: St. Martin's Press. ISBN 978-1-4299-6228-5.

DVD medžiaga

• Don Hahn (prod.), Gary Trousdale (dir.), & Kirk Wise (dir.) (January 29, 2002). Atlantis: The Lost Empire—Audio Commentary (DVD). Disc 1 of 2 (Collector’s ed.). Burbank, CA: Walt Disney Studios Home Entertainment. UPC 786936163872.
• Various cast and crew members (January 29, 2002). Atlantis: The Lost Empire—Supplemental Features (DVD). Disc 2 of 2 (Collector’s ed.). Burbank, CA: Walt Disney Studios Home Entertainment. UPC 786936163872.

Periodiniai leidiniai

• Vancheri, Barbara; Weiskind, Ron (2003-07-17). „Nemo-like Stories Pulling Folks into Animated Movies“. Pittsburgh Post-Gazette. p. D–2.

• Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2011-06-24 iš Wayback Machine projekto.
• „Atlantida. Prarastoji imperija“ tinklalapyje Internet Movie Database
• „Atlantida. Prarastoji imperija“ tinklalapyje Big Cartoon DataBase
• „Atlantida. Prarastoji imperija“ Archyvuota kopija 2016-05-27 iš Wayback Machine projekto. Box Office Mojo
• „Atlantida. Prarastoji imperija“ Rotten Tomatoes
• „Atlantida. Prarastoji imperija“ Metacritic