Arunačal Pradešas

Ribojasi su Asamo valstija pietuose ir Nagalandu pietryčiuose. Taip pat turi sienas su Kinija, Butanu ir Mianmaru.

Arunačal Pradešas अरुणाचल प्रदेश
Valstybė	Indija
Administracinis centras	Itanagaras
Rajonai	16
Oficialios kalbos	anglų kalba
Įkūrimo data	1987 m.
Gyventojų (2020)	1 570 500
Plotas	83 743 km²
Tankumas (2020)	19 žm./km²
Tinklalapis	arunachalpradesh.nic.in
Vikiteka	Arunačal PradešasVikiteka

Ši valstija yra viena iš dviejų stambių teritorijų (kita – Aksai Činas), dėl kurių Indija konfliktuoja su Kinijos Liaudies Respublika.

Krašte nuo seno gyveno įvairios kinų-tibetiečių ir tajų kalbų šeimų tautos. Pietinė dalis iš dalies buvo valdoma Ahomų ir Sutijų karalysčių. XVI a. Asame įsitvirtino Ahomai, kurie aprėpė ir pietinį Arunačal Pradešą. Šiaurės vakarinė dalis (Tavangas) buvo veikiamas Tibeto, to krašto gyventojai išpažino Tibeto budizmą. Tavange gimė VI Dalai lama, ten pastatytas svarbus vienuolynas. 1858 m. kraštas perėjo britų žinion.

1913–1914 m. britai Šimlos konferencijoje nustatė Britų Indijos ir Tibeto sieną (Makmahono linija), tačiau Kinija šios konferencijos nepripažino. Kalnuotose srityse į šiaurę nuo Asamo britai sudarė Šiaurės rytų pasienio agentūrą (North-East Frontier Agency), kurios šiaurinę ribą vedė Makmahono linija. Tiesa, dėl Tavango, kuris kultūriškai buvo tibetietiškas, tęsėsi ginčai.

1947 m. kraštas atiteko nepriklausomybę paskelbusios Indijos žinion. 1950 m. Kinijos Liaudies Respublika okupavo Tibetą ir pareiškė pretenzijas į Šiaurės rytų pasienio agentūrą, nes nepripažino Makmahono linijos. Pradžioje jokių veiksmų nebuvo imtasi, bet 1962 m. kinai įsiveržė į kraštą, dėl ko kilo Kinijos-Indijos karas. Tiesa, netrukus kinai atsitraukė iki Makmahono linijos ir faktiškai paliko dabartinį Arunačal Pradešą Indijos žinion.

1972 m. kraštas paskelbtas sąjungine teritorija, jam suteiktas Arunačal Pradešo vardas (kas sanskritu reiškia maždaug „brėkšmos [nušviestų] kalnų šalis“). Valstija nuo 1987 m.

 

Didžioji valstijos dalis yra rytų Himalajų kalnuose ir jų pietinėse pašlaitėse (Patkajuje), apaugusiose miškais ir išraižytose upių slėnių. Pačiuose pietuose paviršius leidžiasi į Brahmaputros slėnio žemumą. Himalajai atriboja Arunačal Pradešą nuo Tibeto.

Kraštą kerta Brahmaputros upė su intakais: Lohitu, Dibangu, Kamengu, Subansiriu. Prasiverždama pro Himalajus, Brahmaputra sudaro Didįjį Brahmaputros kanjoną – vieną didžiausių ir sunkiausiai įveikiamų pasaulyje.

Didžiumą teritorijos dengia miškai, kuriuose gausu retų, nykstančių, endeminių augalų ir gyvūnų rūšių. Įsteigti Moulingo ir Namdaphos nacionaliniai parkai.

Oro temperatūros labai priklauso nuo aukščio virš jūros lygio. Itanagare temperatūra metų bėgyje svyruoja vidutiniškai tarp 17 ir 30 °C, o Himalajų papėdėse žiemą gausiai sninga. Per metus vidutiniškai iškrenta 2000–4000 mm kritulių, daugiausia gegužės–rugsėjo mėnesiais.

 

Arunačal Pradešas pasižymi labai didele tautine įvairove, čia gyvena įvairios, skirtingoms kalbų šeimoms priklausančios tautos. Tankiau apgyvendintos pietinės pašlaitės ir slėniai, o šiaurinė ir rytinė dalys gyvenamos labai retai (Aukštutinio Dibango Slėnio rajonas – rečiausiai gyvenama Indijos vieta, ~1 žm./km²). Pagrindinės tautos yra nišiai, apataniai, adžiai (taniai), monpai, galai, akai (hrusai), šerdukpenai, šingpai (kačinai), tangsai, nokčiai (nagai), mišmiai ir kt., kalbančios kinų-tibetiečių kalbomis, be to, Tavango slėnyje yra tibetiečių (bhutijų). Taip pat čia yra tajų šeimos kalba kalbančių khamčių. Į pietinę šalies dalį keliasi bengalai, asamiečiai ir kiti indoeuropietiškomis kalbomis kalbantys indai.

Arunačal Pradeše vartojama 30–50 skirtingų kalbų. Dauguma jų smulkios, nė viena vietinė kalba nesudaro daugumos. Plačiau vartojamos yra nišių, adžių, monpų, vančų, tangsų, mišmių kalbos. Su atvykėliais ir žiniasklaida plinta hindi, bengalų, asamiečių, nepalų kalbos, o kaip valstybinė kalba naudojama anglų.

 

Religinė sankloda taip pat įvairi: 2011 metais 30,26 % gyventojų užrašyta krikščionimis (krikščioniškų misijų veiklos padarinys), 29,04 % – hinduistais (daugiausia atsikėlėliai iš Bengalijos), 26,2 % – vietinių tikybų (ypač donji polo) išpažinėjais, 11,76 % – budistais (Tavange ir Vakarų Kamenge – Tibeto budistai, o arčiau Mianmaro – theravados budistai), 1,9 % – musulmonais. Taip pat yra šiek tiek sikhų ir džainų.

Didžiausi miestai

• Itanagaras – 35,0 tūkst. gyv. (2001 m.)
• Naharlagunas – 26,9
• Pasighatas – 22,0
• Alongas – 16,8
• Daporidžas – 15,5

Valstijoje verčiamasi daugiausia žemės ir bioprodukciniu ūkiu. Kadangi kraštas miškingas, išplėtotas miškų kirtimas ir medienos apdirbimas. Auginami ryžiai, kukurūzai, soros, kviečiai, ankštiniai, cukranendrės, ciberžolės, kardamonas ir kt. Vystomas turizmas.

Pagrindinis susisiekimas vyksta keliais (daugiausia kalnų serpantinais). 2013 m. į Naharlaguną nutiesta Asamo geležinkelio atšaka.

Valstija padalinta į 20 rajonų: