Anglų Kalbos Abėcėlė

Šiuolaikinė angliška abėcėlė susideda iš 26 raidžių.

Angliška abėcėlė turi didžiųjų ir mažųjų raidžių formas:

Šiuolaikinės anglų kalbos abėcėlės raidžių pavadinimai ir tarimas:

Diakritiniai ženklai dažniausiai naudojami pasiskolintuose žodžiuose. Kai tik tokie žodžiai anglų kalboje natūralizuojasi, jie dažniausiai praranda ir diakritinius žodžius, kaip nutiko su senais skoliniais, pavyzdžiui, prancūzišku žodžiu „hôtel“ (liet. viešbutis). Neoficialioje anglų kalboje dėl patogumo ir klaviatūrose trūkstant reikiamų simbolių diakritikai dažnai praleidžiami.

Senoji anglų kalba buvo užrašoma runomis. Su krikščionių misionierių atėjimu, maždaug nuo VII a. runas ėmė keisti lotyniška abėcėlė, papildyta kai kuriais simboliais. 1011 m. benediktinų vienuolis vardu Byrhtferð naudojo anglišką abėcėlę, susidedančią iš 23 lotyniškų raidžių (be „J“, „U“ ir „W“), papildytą ampersandu, keturiomis raidėmis, paremtomis anglosaksų runomis: „ȝ“, „ƿ“, „þ“ „Г ir ligatūra „Æ“. Šis variantas atrodė taip:

A B C D E F G H I K L M N O P Q R S T V X Y Z & Ȝ Ƿ Þ Ð Æ

XVI a. buvo pasiūlytos raidės „U“ ir „J“ kaip išvestinės iš „V“ ir „I“, atskiros raidės statusą gavo ligatūra „W“ („VV“). Ligatūros „Æ“ ir „Œ“ gali būti panaudojamos kai kuriuose graikų ir lotynų kilmės žodžiuose, pavyzdžiui, „encyclopædia“ (liet. enciklopedija), tačiau dėl klaviatūrų techninio ribotumo dažnai pakeičiamos į atatinkamas „ae“ ir „oe“.

• Michael Rosen (2015). Alphabetical: How Every Letter Tells a Story. Counterpoint. ISBN 978-1619027022
• Upward, Christopher; Davidson, George (2011), The History of English Spelling, Oxford: Wiley-Blackwell, ISBN 978-1-4051-9024-4