Amerikinis Liūtas

Gyveno Šiaurės Amerikos žemyne nuo pietinės Kanados iki pietinės Meksikos pleistoceno ir ankstyvojo holoceno epochos laikais prieš 340,000 – 11,000 tūkst. metų. Amerikiniai liūtai kaip porūšis susiformavo Šiaurės Amerikoje ir Didžiųjų Amerikos mainų metu kolonizavo dalį Pietų Amerikos.

Matyt ypač mėgo gyventi atviro tipo buveinėse, didelėse pievose, tundrastepėje.

Maždaug šimto amerikinių liūtų liekanos buvo aptiktos La Brėjos degutduobėse, esančioje Los Andželo mieste, todėl jų kūno sandara gerai žinoma. Sandara ir dantimis amerikiniai liūtai labai panašūs į šiuolaikinius Afrikoje gyvenančius liūtus (Panthera leo), bet už juos buvo apie 25 % stambesni.

Amerikinių liūtų kailio spalva nežinoma, bet kaip manoma, jie neturėjo karčių kaip šiuolaikiniai Afrikoje ir Azijoje gyvenantys liūtai.

 

Amerikiniai liūtai buvo gracilaus kūno sudėjimo, su galingomis, ilgokomis kojomis. Jų kūno ilgis nuo nosies iki uodegos pagrindo siekė nuo 1,6 iki 2,5 m, o pečių lygyje aukštis siekė 1,2 m, uodegos ilgis 0,5–0,8 m. Pagal 2009 m. skelbtus šaltinius, mažiausias patelės svoris buvo 89 kg, didžiausias – 262 kg, bendras vidutinis 177 kg, patino mažiausias svoris 156 kg, dažniausias vidutiniškai 247 kg, o masyviausi individai iki 457 kg. Po atliktų tyrimų, paskelbtų 2012 m., skelbiami tokie duomenys: patinų kūno svoris nuo 235 kg iki 523 kg, patelių nuo 175 kg iki 365 kg.

Kiti šaltiniai skelbia gerokai mažesnį svorį. Anot San Diego zoologijos sodo svetainės, stambiausias patinas svėrė iki 235 kg, o stambiausia patelė iki 175 kg, Ilinojaus valstijos muziejaus svetainė teigia, esą patinai svėrė 200–300 kg, o patelės 125–175 kg.

Amerikiniai liūtai buvo mažesni negu stambiausi jų konkurentai milžiniškieji trumpasnukiai lokiai (Arctodus simus), kurie buvo stambiausi tų laikų sausumos plėšrūnai, bet žymiai stambesni už dabartinius amūrinius tigrus (Panthera tigris altaica). Kūno masyvumu buvo stambesni ir už kardadančių kačių Smilodon populator rūšį, su kuria laikomi stambiausiais katinių šeimos atstovais.

Dalis amerikinio liūto arealo buvo šalto klimato kraštai. Gali būti, kad jie naudojo urvus bei plyšius uolose kaip priedangas nuo šaltų orų, o guolius išklodavo žole ar laipais, kaip kad daro amūriniai tigrai, kurie irgi gyvena šalto klimato sąlygomis.

La Brėjos degutduobėse amerikinių liūtų yra mažiau, negu kitų plėšrūnų – kardadančių kačių Smilodon fatalis ar vilkų Canis dirus. Teigiama, kad tai rodo jų gebėjimą išvengti pavojų arba kad jie rečiau medžiodavo į spąstus papuolusius gyvūnus. Manoma, kad amerikiniai liūtai medžiodavo bizonus (Bison), elnius, amerikinius arklius (Equus scotti), kupranugarius (Camelus), vilnoninių mamutų (Mammuthus primigenius) jauniklius ir kitus stambius žolėdžius.

Dėl grobio amerikiniai liūtai konkuravo su didžiaisiais trumpasnukiais lokiais Arctodus simus, baisiaisiais vilkais (Aenocyon dirus), Smilodon fatalis ir kitais plėšrūnais.

 

 

Amerikinio liūto sistematinė padėtis nėra tiksliai nustatyta. Siūlomi variantai:

• Amerikinis liūtas yra dabartinio liūto ankstyvas, dabar išnykęs porūšis.
• Tai atskira didžiųjų kačių pošeimio (Pantherinae) rūšis, kurios lotyniškas pavadinimas yra Panthera atrox ('žiaurusis (baisusis) liūtas').
• Amerikinis liūtas buvo artimesnis tigrams, negu liūtams (remtasi kaukolių sandara).
• Amerikinis liūtas yra tarpinis tarp jaguarų ir liūtų bei leopardų.
• Neseni tyrimai, kurių metu P. atrox kaukolė, žandikaulis bei dantys buvo lyginti su kitų didžiųjų kačių atitinkamomis dalimis, privedė prie išvados, kad „Panthera atrox nebuvo liūtas“, kad jis buvo pakankamai nutolęs nuo visų išlikusių rūšių. Tyrimo autoriai padarė išvadą, kad P. atrox kilo iš didžiųjų kačių, kurios imigravo į Šiaurės Ameriką vidurio pleistocene ir iš kurių taip pat kilo jaguarai.

Amerikinių liūtų išnykimas gali būti susijęs su holoceno išmirimu, kurio metu išnyko dauguma megafaunos rūšių. Amerikinių liūtų kaulų randa tarp paleolito indėnų stovyklų šiukšlių, tad gali būti, kad žmonių medžioklė prisidėjo prie šių liūtų išnykimo.