Vincas Dvaranauskas

spalio 30 d. Pilviškių kaime, dab. Vilkaviškio rajono savivaldybė – 1966 m. kovo 13 d. Marijampolėje) – MIC, Romos katalikų kunigas, marijonas, Seinų kunigų seminarijos profesorius ir vicerektorius, visuomeninkas ir leidėjas, publicistas.

Kilęs iš valstiečių, mokėsi Barzdų ir Pilviškių pradinėse mokyklose, Suvalkų ir Lomžos gimnazijose. Po mokslų Seinų kunigų seminarijoje, 1899 m. buvo įšventintas kunigu. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, vikaravo Plocke ir Suvalkuose. Nuo 1903 m. buvo Seinų kunigų seminarijos profesoriumi ir vicerektoriumi. 1910 metais Seinuose įsteigė Šv. Zitos draugiją, vienijusią lietuves tarnaites. 1911 m. įstojo į vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Šveicariją. Grįžęs klebonavo Pilypave, kurį laiką gyveno Čikagoje (JAV). 1917–25 m. ir 1933–37 m. buvo marijonu parapijos klebonu Marijampolėje, Panevėžio bei Ukmergės vienuolynų vyresniuoju. 1939 metais persikėlė į Vilnių, kur perėmė marijonų vienuolyno valdymą, vėliau buvo paskirtas Šv. Ignoto bažnyčios rektoriumi ir marijonų ordino provincijolu.

Vincas Dvaranauskas buvo aktyvus visuomenininkas, buvo išrinktas „Žiburio” draugijos pirmininku. Kartu su kolegomis 1905 m. įsteigė spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas Ir Bendrovė“, kuri leido religinį žurnalą „Vadovas“ bei savaitraštį „Žiburys“ su priedais Artojas, Šaltinėlis, Vainikas, Vainikėlis ir Kvieslys. Dar būdamas Pilypavo bažnyčios klebonu 1917 m. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Iš vokiečių okupacinės valdžios gavo leidimą steigti Seinų „Žiburio” gimnaziją. Ilgametis katalikiškos spaudos bendradarbis. Antrojo pasaulinio karo metu slėpė ir išgelbėjo keturis žydų tautybės vaikus.