Vakarų Žemaičių Patarmė

Vakarų žemaičių patarmė (arba donininkų tarmė) – žemaičių vakarinė patarmė, vartota didžiojoje Klaipėdos krašto dalyje. Po 1945 m. išblaškius daugelį krašto gyventojų, tarmė praktiškai išnyko.

 

Patarmės arealas apėmė Klaipėdos krašto vakarinę dalį – nuo Kalotės, Plikių ir Klaipėdos šiaurėje iki Sausgalvių, Rusnės pietuose, įtraukiant Šilutę, Priekulę, Kuršių neriją.

• Vietoj bendrinės lietuvių kalbos dvibalsių ie, uo tariami siauri balsiai ė, o (pvz.,pienas > [pệ·ns], duona > [dô·na]).
• Bendrinės kalbos ė, o neryškiai dvibalsinami (taria tarpinius garsus tarp ė, o ir ie, uo, pvz., bėga > [biė·g], šonas > [šuô·ns]), o apie Priekulę šie balsiai visiškai sutampa su ė, o (pvz., kluonas > [klô·ns], šienas > [šė̃·ns]).
• Kai kur į šiaurę nuo Klaipėdos (Karklė, Žardė) vietoj bendrinės kalbos o buvo išlaikytas senovinis ilgasis balsis a, tariamas su o atspalviu (pvz., žodis > žã·dis ‘’).
• Trumpieji i, u platinami (verčiami į ẹ, ọ) ne visais atvejais, pvz., žodžio kamiene tik prieš skiemenį su užpakalinės eilės balsiu (plg. lipo > l′ẹpa, lubos > lọbas, bet didis > di̇̀dis, pušį > pùši).
• Žodžio kamieno e prieš skiemenį su priešakiniu ar supriešakėjusiu balsiu dažniausiai siaurinamas (verčiamas į ẹ, pvz., medis > mẹdis, plekšnių > pl′ẹkšn′u, bet medų > mèdu, neša > nèš).
• Vakarų žemaičių patarmės šiaurinė dalis vietoj ą, ę, em, en taria ọ, ẹ, ẹm, ẹn (pvz., kąsti > [kộ·stẹ], spręsti > [sprệ·stẹ], tempti > [tẹ.mptẹ], penktas > [pẹ.ηkc]), o didesnėje vakarų žemaičių patarmės ploto dalyje šie balsiai ir mišrieji dvigarsiai (am, an visame plote) tariami kaip bendrinėje kalboje (bet visur tariama ką > [kã.n], tą > [tã.n]).
• Ne visur vienodai dažnai žodžių galūnėse vartojamos afrikatos č, dž. Šilutės apylinkėse jos dažniausia netariamos tik vietoj senovinių junginių tj, dj, buvusių prieš trumpąjį balsį a (pvz., [já.utê·] < jautei < jautjai ‘jaučiai’, [mèdê·] ‘medžiai’), o vakarų žemaičių patarmės šiaurinėje dalyje afrikatos pakeistos priebalsiais t, d ir kitose galūnėse (pvz., [jâ.ut′u] ‘jaučių’, [mèd′u] ‘medžių’, [mat′â.u] ‘mačiau’, [á.ud′â.u] ‘audžiau’).
• Didesnėje vakarų žemaičių patarmės ploto dalyje (be Šilutės apylinkių) kirtis iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės atitraukiamas į bet kokio ilgumo pirmąjį skiemenį.
• Vietoj kietojo l tariamas vokiečių kalbai būdingas minkštasis (vidurinis) priebalsis (pvz., lova > [l′ô·va], lūpa > [l′û·pa]).

• Vietininkas keičiamas prielinksnio į su galininku konstrukcija (pvz., anc i snapa neš ‘jis snape neša’, i rinki ‘aplink’).
• Klaipėdos apylinkėse buvo vartojama dviskaita.

Vakarų žemaičių patarmėje gausu vokietybių: beñkis ‘suolas’, šni̇̀deris ‘siuvėjas’, delmõnas ‘kišenė, rankinė, piniginė’, keselỹs ‘graibštas vėžiams gaudyti’, kli̇̀pis ‘tinklas’, ri̇̀kis ‘tvoros statinis’, rū̃kužė ‘rūkykla’, skū̃nė ‘daržinė, kluonas’, zė̃das ‘lubų sija’; t. p. kuršiškos ar prūsiškos kilmės žodžių: aũlaukis ‘pietvakarių vėjas’. Yra savitų žodžių lyčių: lýstė ‘lysvė’, pačių̃jis ‘savas’, pi̇́ekabė ‘priekabė’, pūtà ‘vėjo šuoras’, draũgalas ‘draugas’.

Vakarų žemaičių patarmė susidarė žemaičiams keliantis į vakarus ir asimiliavus skalvius. Vakarų žemaičių patarmės vartotojai tik kalbiniu atžvilgiu vadintini žemaičiais, nes niekad negyveno Žemaitijos kunigaikštystėje ir save laikė Klaipėdos krašto gyventojais.

1945 m. TSRS užėmus Rytų Prūsiją, daugelis Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vakarų Europą arba buvo išbarstyti po Didžiąją Lietuvą. Į Klaipėdos kraštą atsikėlė daugiausia kitų žemaičių tarmių vartotojai, vakarų žemaičių patarmė praktiškai išnyko.