Savanorystė

Glaudžiai susijusi su labdarybe.

Europoje viduramžiais savanorystės ir labdarybės veikla reiškėsi per religines institucijas. XX a. Vakaruose religines institucijas pakeitė gerovės valstybė. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnę reikšmę įgauna nevyriausybinės, ne pelno siekiančios organizacijos, įvairūs paramos, filantropiniai fondai.

Savanorystė svarbi valstybės ekonomikai, nes be didelių išlaidų atliekama kultūrinė, švietėjiška, socialinė, aplinkosauginė veikla ir pan. Pavyzdžiui, Darom akcijos metu švarinama aplinka, Maisto bankas rengia maisto labdarą. Europos Sajungoje jos dėka sukuriama 0,5–5 % BVP, paskirose ES šalyse – iki 12 % BVP, Lietuvoje – 0,5–1,5 % BVP.

Savanorystės pagrindu grindžiama veikla laikoma vienu iš pilietinės visuomenės pagrindų. Tai neprieštarauja taip pat ir rinkos ekonomikos teorijai: asmeninė iniciatyva, kylanti iš paties žmogaus pastangų, yra vertintina labiau už veiklą, kuri yra primetama kitų asmenų arba kuri yra prisiimama verčiant išorės veiksniams (įkalbinėjimams, esant psichologiniam spaudimui ar kt.).

Kiekvieno savanorio motyvacija yra skirtinga, tačiau vyrauja kelios pagrindinės:

• altruizmas – rūpinimasis kitų interesais ar gerove;
• galimybė įsidarbinti – nemažai organizacijų ir įmonių, kviesdamos savanoriauti, taip atsirenka potencialius darbuotojus;
• religiniai įsitikinimai – daugelis religijų teigia, kad padėjimas kitiems yra dvasinė pareiga;
• finansai – reta savanoriavimo motyvacija, nes kuo daugiau savanoriams mokama, tuo mažiau jie laikomi savanoriais;
• saviugda – savanoriška veikla suteikia papildomų žinių ir įgūdžių;
• saviraiška – galimybė atrasti ir išbandyti save;
• socializacija – savanoriavimas yra puiki galimybė sutikti daug skirtingų žmonių ir susirasti daug draugų.

Vikiteka: Savanorystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Karys savanoris
• Lietuvos sporto savanorių sąjunga