Sapropelis

gr. saprós – 'puvimas' ir pelós – 'dumblas, purvas') – dumblingos nuosėdos ar nuogulos, susidariusios gėlų, stovinčių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, kūdrų) dugne. Koloidinėje padėtyje turi daug organinių medžiagų (ligninų-humuso kompleksas, angliavandeniai, bitumai). Grynu sapropeliu vadinamas turintis 1-10 % priemaišų.

Sapropelis susidaro užaugančiuose, sekliuose, senatvės stadijos ežeruose bei ežerinės kilmės pelkėse iš planktoninių ir bentosinių organizmų likučių ir sąnašų (smėlio, molio, kalkių). Lietuvoje būdingas jo storis 1–2 m, kartais iki 5 m. Gryno sapropelio yra ~1 mlrd. m³, o su priemaišomis – ~6 mlrd. m³.

Turi iki 30 % puvenų, iki 2 % azoto, nemaža fosforo, kalio junginių, mikroelementų, kai kurių vitaminų. Sapropleyje yra daug kalcio, fosforo, geležes junginių, o beveik nėra smėlio ir molio. Sapropelis tinkamas purvo procedūroms, klijų, plastmasės gamybai. Dedamas kaip priedas į gyvulių, paukščių pašarą, tinkamas daržams, laukams tręšti. Dedamas į pašarus ar lesalus.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, kai kuriuose ežeruose vystoma pramoninė sapropelio gavyba, tarp jų – Paežerės sapropelio telkinyje (Šilalės raj.).