Machnovščina (ukr.
egzistavusi teritorija, kurią kontroliavo anarcho-komunistinės jėgos. Vietinė valdžia buvo laisvų tarybų ir komunų rankose.. Šioje teritorijoje Rusijos pilietinio karo metais buvo bandoma sukurti anarchistinę visuomenę. Teritoriją gynė Nestoro Machno Ukrainos revoliucinė sukilėlių armija (URSA).
Махновщина Machnovščina | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Devizas Власть рождает паразитов. Да здравствует анархия! (Valdžia gimdo parazitus. Tegyvuoja anarchija!) | ||||
Sostinė | Huliajpolė | |||
Kalbos | ukrainiečių, rusų | |||
Valdymo forma | jokia anarcho-komunizmas | |||
Atamanas | ||||
1918–1921 | Nestoras Machno | |||
Era | Ukrainos nepriklausomybės karai | |||
Machnovščina gyveno apie 7 milijonai žmonių.. Žlugus etmonato vyriausybei teritoriją buvo užėmusi Rusijos Pietų kariuomenė, vadovaujama generolo leitenanto Antono Denikino. 1919 m. pabaigoje Denikino kariuomenę iš teritorijos išstūmė Raudonoji Armija kartu su N. Machno pajėgomis, kurios kariavo partizaninį karą baltųjų užnugaryje.
Machnovščina buvo organizuotos pagal anarchistų idėjas, todėl kalbant apie šį darinį vartoti terminus vyriausybė ir valdyti nėra visiškai tikslu. Nors Machno ir jo aplinka neretai laikomi vyriausybe, iš tikrųjų Machno veikė tik kaip karo strategas ir patarėjas.
Pirmasis Ukrainos anarchistų organizacijų konfederacijos kongresas „Nabat“ ('Varpo dūžiai') iškėlė 5 programos punktus:
Tokia anarchistų programa smarkiai skyrėsi nuo bolševikų pažiūrų.
Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. birželio machnininkai ėmė Ukrainoje kurti anarchistinę organizaciją iš darbininkų ir valstiečių. Jų kontroliuota teritorija buvo tarp Berdiansko, Donecko, Aleksandrovsko ir Jektarinoslavo.
URSA vadovai teigė, kad machnininkai reorganizavo visuomenę pagal anarchistų vertybes, skelbė laisvą visuomenę kaip aukščiausią socialinio teisingumo formą. Švietimas buvo organizuotas pagal Francesko Fereros (Francesc Ferrer i Guàrdia) principus, o ekonomika buvo organizuota laisvais mainais tarp kaimo ir miesto bendruomenių pagal Piotro Kropotkino teorijas.
Machnininkai teigė, kad palaiko „laisvąsias darbininkų ir valstiečių tarybas“ yra prieš centralizuotą vyriausybę. Machno bolševikus vadino diktatoriais ir buvo prieš „ČK /.../ ir panašias priverstines autoritarines ir disciplinines institucijas“. Jis kvietė kovoti už „kalbos, spaudos, susirinkimų, sąjungų ir panašią laisvę“. Machnininkai organizavo įvairius tarybų suvažiavimus, kuriose leido dalyvauti visoms politinėms partijoms ir grupėms, įskaitant bolševikus. Tų partijų atstovai būdavo renkami darbininkų, valstiečių ir kareivių tarybų delegatais. O bolševikų kontroliuojamose teritorijose 1918 m. viduryje nebolševikams dalyvauti tarybų veikloje nebuvo leidžiama.
Deklaracija skelbė, kad machnovininkams draudžiama dalyvauti ČK veikloje, o tokių partijų valdomų organizacijų kaip milicija ir policinės pajėgos (įskaitant ČK), veikla machnininkų teritorijoje draudžiama. Istorikė Heather-Noël Schwartz komentavo: „Machno nepalaikė organizacijų, kurios siekė primesti politinę valdžią, todėl nutraukė bolševikų revoliucinių komitetų veiklą“. Bolševikai kaltino, kad Machno turi dvejas jam pavaldžias policines pajėgas.
Bolševikų oficialiai įforminti veiksmai atimti Machno valdžią pradėti 1919 m. birželio 4 d. Levo Trockio įsakymu Nr. 1824, kuriame buvo teigiama, kad „Machno daliniai nuolatos traukėsi nuo baltagvardiečių, nes yra nepajėgūs, nusikaltėliški, o jų vadovai yra išdavikai“.
Petrogrado bolševikų vyriausybė pradžioje bendradarbiavo su N. Machno ir leido vykdyti libertarinį eksperimentą. Tačiau po rimto Machno kivirčo su bolševikų karine vadovybe bolševikų partija Machnovščina buvo uždrausta. Bolševikai machnininkus ėmė laikyti grėsme savo valdžiai, pradėjo propagandinę kampaniją skelbdami Laisvąją Teritoriją lauko vadų režimu, o machnininkų veiklą esant kontrrevoliucine. Netrukus sulaužė sąjungą su machnininkais ir nelauktai atakavo machnininkų dalinius.
Bolševikų spauda teigė (prieštaraudami faktams), kad Machnovščina vadovai buvo ne demokratiškai renkami, o skiriami Machno karinės klikos. Jie taip pat be įrodymų teigė, kad pats Machno asmeniškai atsisakė tiekti maistą tarybiniams geležinkelininkams ir telegrafistams. Taip pat rašė, kad machnininkų konstitucijos specialus straipsnis leidžia slapta kankinti ir vykdyti mirties bausmes, kad machnininkų pajėgos puldinėjo Raudonosios Armijos konvojus, kad jos Brianske pagrobė tenai remontui atgabentą šarvuotąjį automobilį, kad grupė „Nabat“ atsakinga už sukilimus Rusijos miestuose.
Machnovščina buvo okupuotos. Buvo nuslopintos machnininkų, Ukrainos nacionalistų ir kitos nebolševikinės grupuotės. Buvusios Machnovščina tapo Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos dalimi. Machnininkų pogrindis egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Machnovščina, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.