Lontara

Lontara raštas, kaip ir dauguma kitų Malajų salyno rašto sistemų, kilo iš kavi rašto, paplitusio tarp salyno tautų apie XIII–XIV a., Madžapahito imperijos laikais. Pietiniame Sulavesyje gyvenę tautos per ilgą laiką jį pritaikė savo kalboms rašyti, supaprastindami rašybą ir rašto ženklų skaičių.

Rašto sistema labiausiai suklestėjo ir buvo plačiausiai naudojama Gova imperijos laikais suklestėjus makasarų ir bugių kultūrai. Šiuo raštu buvo rašoma valstybės literatūra, daromos sutartys, susirašinėjama. Šiuo raštu fiksuota literatūra taip pat vadinama lontara.

Po Govos sultonato kolonizacijos, vietos tautų tarpe paplito lotynų raštas, tačiau lontara išliko kaip ceremoninis raštas. Kai kur jis vis dar naudojamas rašyti laiškus.

 

 

Kaip ir kitos Brahmi šeimos rašto sistemos, lontara yra abugida, t. y. pusiau skiemeninis raštas, kur paprasti ženklai reiškia skiemenis, sudarytus iš priebalsio ir balsio [a]: ka, ma, ta ir pan. Tokių pagrindinių skiemenų yra 23. Tarp jų yra ir skiemenys su dviem priebalsiais, pasitaikančių vietos kalbose, kaip, pvz., mpa, nca ir pan.

Tam, kad išreikšti skiemenis su kitais balsiais arba visai be balsio (tik priebalsį), prie priebalsinių skiemenų naudojami specifiniai diakritiniai ženklai. Tokių ženklų lontara rašte yra 6. Įdomu, kad nors kalboje egzistuoja ilgieji balsiai, kai kurie uždari skiemenys, sudvigubinti priebalsiai, jiems išreikšti galimybių nėra. Pvz., skiemens [pa] grafema gali būti tariama /pa/, /ppa/, /paʔ/, /ppaʔ/, /paŋ/ arba /ppaŋ/. Ši rašto savybė leido atsirasti savitai literatūrinei formai, savotiškam žodžių žaismui.

Vikiteka: Lontara – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Omniglot straipsnis