Liudvikas Xv: Prancūzijos ir Navaros karalius

Liudvikas XV
Prancūzijos ir Navaros karalius
Žano Marsialio Fredu portretas, apie 1760 m.
Burbonai
Prancūzijos karaliaus herbas
Gimė	1710 m. vasario 15 d. Versalis
Mirė	1774 m. gegužės 10 d. (64 metai) Versalis
Palaidotas (-a)	Sen Deni bazilika
Tėvas	Liudvikas, Burgundijos kunigaikštis
Motina	Marija Adelaidė Savojietė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Leščinska
Vaikai	Luiza Elžbieta Ona Henrietė Liudvikas Ferdinandas (žr. kitus)
Prancūzijos ir Navaros karalius
Valdė	1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d.
Pirmtakas	Liudvikas XIV
Įpėdinis	Liudvikas XVI
Andoros princas Valdė 1715–1774 m. Pirmtakas Liudvikas XIV Įpėdinis Liudvikas XVI
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Liudvikas XV
Parašas

vasario 15 d. – 1774 m. gegužės 10 d.), žinomas kaip Liudvikas Mylimasis (pranc. Louis le Bien-Aimé) − Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs nuo 1715 m. rugsėjo 1 d. iki mirties. Liudviko XIV provaikaitis, jo vaikaičio Burgundijos kunigaikščio Liudviko sūnus. Karaliumi tapo būdamas penkerių metų, 1715–1723 m. už jį valdė regentas Pilypas II Orleanietis, 1726–1743 m. – Prancūzijos ministras pirmininkas, buvęs Liudviko auklėtojas kardinolas Andrė Herkiulis de Fleri. Po jo mirties Liudvikas XV neskyrė ministro pirmininko ir įsigalėjo absoliutinė karaliaus valdžią.

Liuviko XV 59 metus (1715–1774) trukęs viešpatavimas buvo antras ilgiausias Prancūzijos istorijoje, pralenktas tik jo pirmtako.

 

Liudvikas XV gimė 1710 m. vasario 15 d. Versalio rūmuose. Buvo Liudviko XIV provaikaitis ir Burgundijos kunigaikščio „Mažojo Dofino“ ir jo žmonos Marijos Adelaidės Savojietės sūnus. 1712 m. mirus abiem jo tėvams ir vieninteliam išgyvenusiam broliui, penkerių metų Liudvikas po Liudviko XIV mirties 1715 m. vasario 1 d. tapo karaliumi. Iki pilnametystės (13 metų) jo vardu valdė regentas Pilypas II Orleanietis – Liudviko XV pirmtako Liudviko XIV sūnėnas. Liudvikas XV Reimso katedroje karūnuotas 1722 m. spalio 25 d. Netrukus, 1723 m. vasario 16 d., teisingumo patalo (pranc. lit de justice) ceremonijos metu Paryžiaus parlamente karalius paskelbtas pilnamečiu. 1726 m., sekdamas savo pirmtako pavyzdžiu, panaikino ministro pirmininko pareigybę, bet valdžia vis vien atiteko jo auklėtojui Andrė Herkiuliui de Fleri, valdžiusiam iki pat mirties 1743 m. Fleri vykdė taikią užsienio politiką: išvengta didesnių karų, išskyrus dėl Liudviko XV uošvio Stanislovo Leščinskio pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos sostą kilusio 1733–1738 m. ATR įpėdinystės karo. Po jo Leščinskiui atiteko Prancūzijai jau ilgai grėsmę kėlusi Lotaringijos kunigaikštystė. Mirus Stanislovui Leščinskiui Lotaringija prijungta prie Prancūzijos ir pertvarkyta į generalitetą (pranc. généralité), prižiūrimą karaliaus intendanto.

Santuoka

Taip pat skaitykite – Marija Leščinska

1725 m. vedė nuversto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio dukterį Mariją Leščinską. Santuoka per įgaliotinį Strasbūro katedroje įvyko rugpjūčio 15 d. Ceremonija rugsėjo 5 d. patvirtinta Fontenblo rūmų koplyčioje, dalyvaujant pačiam Liudvikui. Jaunąją lydėjo karaliaus siųsta ministro pirmininko sesuo madmuazelė de Klermon (Clermont), daugybė karietų ir tarnų, tačiau Marijai Leščinskai pasitikti nebuvo surengta naujoms Prancūzijos karalienėms įprastų oficialių demonstracijų, diplomatų sutikimų ar pompastiško priėmimo sostinėje. 1727–1737 m. pora turėjo 10 vaikų.

Austrijos įpėdinystės karas

Pagrindinis straipsnis – Austrijos įpėdinystės karas.

 

1740 m. spalio 29 d. pasiuntinys Liudvikui XV, medžiojusiam Fontenblo, pranešė apie Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio VI mirtį ir numatomą jo dukters Marijos Teresės įpėdinystę. Dvi dienas mąstęs karalius nusprendė nesikišti, nebent būtų nuspręsta išrinkti protestantą. 1738 m. Prancūzija sutiko palaikyti Bavarijos kurfiursto Karolio VII pretenziją į imperatoriaus sostą, nors 1735 m. buvo pripažinusi Pragmatinę sankciją, sostą užtikrinusią Marijai Teresei. Netrukus kilo Austrijos įpėdinystės karas, kuris truko 1740–1748 m. Karą pabaigusia Acheno taika patvirtinta Pragmatinė sankcija ir pripažinta Marijos Teresės teisė į imperijos sostą.

 

1743 m. sausį mirus Andrė Herkiuliui de Fleri, karaliaus karo ministras jam parodė Liudviko XIV vaikaičiui Pilypui V rašytą laišką, kuriame šis jį skatino „nesileisti valdomam kitų, klausyti savo Tarybos, tačiau spręsti pačiam“. Paklausęs pirmtako patarimo, Liudvikas ėmė valdyti asmeniškai.

Nors Liudvikas XV iš pradžių buvo atsidavęs savo žmonai, ji buvo neenerginga, nuolatos nėščia ir išvarginta motinystės, todėl karaliaus ėmė nebetenkinti. Nuo 1732 m. jis santykiavo su įvairiomis meilužėmis. Iš jų svarbiausia buvo Madam de Pompadur (tikras vardas Žana Antuanetė Puason), Versalyje gyvenusi nuo 1745 iki savo mirties 1764 m. Jos veikla turėjo didelę įtaką tiek politikai, tiek menams ir kultūrai. Liudvikui valdant Prancūzijos architektūroje, dailėje vyravo karaliaus garbei pavadintas „Liudviko XV stilius“ (pranc. style Louis XV).

Liudviko XV laikais klestėjo įvairios intrigos, kurias karalius naudojo užsienio politikai valdyti: apie 1748 m. buvo įsteigta vadinamoji „Karaliaus paslapties“ (le Secret du roi) privačių diplomatinių ryšių sistema. Jo neveiksmingas valdymas sumenkino karaliaus galią ir paskatino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžią.

Septynerių metų karas

Pagrindinis straipsnis – Septynerių metų karas.

 

Po Austrijos įpėdinystės karo Acheno sutartimi įtvirtinta taika truko vos septynerius metus: (teisingai) manydamas, kad Prūsijos karalystę pulti ketina Austrija ir Rusija, karą 1756 m. rugpjūčio 29 d. peržengęs Saksonijos sieną pradėjo Frydrichas II, kuris taip pat klaidingai manė, jog prie priešų prisidėti ketina Saksonija ir Prancūzija. Prūsijos sustiprėjimo išsigandusios į karą Austrijos pusėje stojo Prancūzija, vėliau Rusija ir Švedija. Iš pradžių karas buvo nepalankus Prūsijai, bet 1762 m. mirus Rusijos imperatorei Jelizavetai į sostą atėjęs Petras III pasitraukė iš karo ir palengvino Prūsijos padėtį. Jį nuvertusi Jekaterina II laikėsi neutraliteto. Prancūzija su Didžiąja Britanija taip pat kariavo kolonijose Šiaurės Amerikoje, kurių didžiąją dalį po karo Prancūzija prarado. 1763 m. vasario 10 d. šiedvi šalys pasirašė Paryžiaus taiką. Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo paskelbta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Karą pabaigusios sutartys numatė taiką status quo ante bellum sąlygomis ir nenulėmė jokių teritorinių pokyčių Europoje.

Mirtis

1774 m. balandžio 26 d., su meiluže Madam de Bari ir palyda vykdamas į Mažąjį Trianoną (pranc. Petit Trianon), esantį Versalio soduose, karalius pasiskundė prastai besijaučiantis. Jis buvo perkeltas į Versalio rūmus, kur juo rūpinosi 6 gydytojai ir 6 chirurgai. Netrukus paaiškėjo, kad Liudvikas XV serga raupais. Gegužės 1 d. atvykęs Paryžiaus arkivyskupas neįleistas į jo kambarį, siekiant karaliaus neišgąsdinti. Gegužės 3 d. jis pats pasikvietė arkivyskupą. Gegužės 7 d. Liudvikas atliko išpažintį, jam suteiktas Paskutinis patepimas. Gegužės 10 d. Liudvikas XV mirė. Prancūzijos karalystės sostas atiteko Liudvikui XVI.

Liudvikui XV ar Madam de Pompadur dažnai priskiriama frazė „Po mūsų – nors ir tvanas“ (pranc. Après nous, le déluge). Tačiau šis sakinys paprastai pateikiamas be konteksto: kalbėdamas apie „tvaną“, karalius turėjo omenyje ne revoliuciją, o Halio kometą, kurios pasirodymas buvo pranašaujamas 1757 m. Manyta, jog ši kometa sukėlė Tvaną, minimą Biblijoje. Biografo Mišelio Antuano teigimu, tai tebuvo karaliaus mokslinį išsilavinimą parodęs juodasis humoras. Kometai pro Žemę praskriejus 1759 m. balandį ji sulaukė daug dėmesio ir nerimo, bet jokio potvynio visgi nesukėlė.

 

1725 metų rugsėjo 5 d. Liudvikas vedė 7 metais vyresnę Mariją Leščinską, nuversto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio dukterį. Jie kartu turėjo 10 vaikų:

• Luiza Elžbieta (Louise-Élisabeth, 1727 m. rugpjūčio 14 d. − 1759 m. gruodžio 6 d.)
• Ona Henrietė (Anne-Henriette, 1727 m. rugpjūčio 14 d. − 1752 m. vasario 10 d.)
• Marija Luiza (Marie-Louise, 1728 m. liepos 28 d. − 1733 m. vasario 19 d.)
• Liudvikas Ferdinandas (Louis-Ferdinand, 1729 m. rugsėjo 4 d. − 1765 m. gruodžio 20 d.)
• Pilypas Liudvikas (Philippe-Louis, 1730 m. rugpjūčio 30 d. − 1733 m. balandžio 7 d.)
• Marija Adelaidė (Marie-Adélaïde, 1732 m. kovo 23 d. − 1800 m. vasario 27 d.)
• Viktorija Marija Luiza Teresė (Victoire-Marie-Louise-Thérèse, 1733 m. kovo 11 d. − 1799 m. birželio 11 d.)
• Sofija Pilypa Elžbieta Justina (Sophie-Philippe-Élisabeth-Justine, 1734 m. liepos 27 d. − 1782 m. kovo 3 d.)
• Marija Teresė Felicija (Marie-Thérèse-Félicité, 1736 m. gegužės 16 d. − 1744 m. rugsėjo 28 d.)
• Luiza Marija (Louise-Marie, 1737 m. liepos 15 d. − 1787 m. gruodžio 23 d.)

Liudvikas su įvairiomis meilužėmis taip pat turėjo daugelį nesantuokinių vaikų (pavainikių), tačiau kiek – nežinoma.

•  
  Liudviko XV vedamos kariuomenės pergalė Fontenua mūšyje, 1747 m. (Pjeras Lanfanas)
•  
  „Liudvikas XV pristato taiką Europai“, 1730 m. (Lorano Karo graviūra pagal Fransua Lemuaną)
•  
  Liudvikas paskutiniais savo gyvenimo metais, 1773 m. (Fransua Huberas Druė)
•  
  Liudviko XV Versalio soduose 1762–1768 m. pastatytas Mažasis Trianonas (architektas Anžas Žakas Gabrielis)
•  
  Liudvikas XV, pavaizduotas kaip Jupiteris, 1731 m. (Nikola Kustu)

Pastabos

Šaltiniai