Kauno Šv. Mikalojaus Stebukladario Sentikių Cerkvė

pl. 23°55′11″r. ilg. / 54.9081°š. pl. 23.9196°r. ilg. / 54.9081; 23.9196

Kauno šv. Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvė
Rusiškas pavadinimas	Свято-Никольская церковь
Savivaldybė	Kauno miestas
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	Širvintų g. 19
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta	1906 m.
Stilius	istorizmo „plytų stilius“

Kauno šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė – vienintelė sentikių cerkvė Kaune, Žaliakalnio rajone, ties Kapsų ir Širvintų gatvių sankryža. Pastatas vieno aukšto, su centriniu bokštu pietvakariniame fasade, stačiakampio plano (ilgis 19 m, plotis 12, m, aukštis 5 m). Šalia iškilusi Žaliakalnio progimnazija.

 

 

 

Cerkvė statyta kaip Kauno sentikių religinės bendruomenės (Lietuvos senųjų stačiatikių pomorų bažnyčios) maldos namai. Statyba užtruko kiek ilgiau nei metus – nuo 1905 m. balandžio mėn. iki 1906 m. gegužės mėn. Pašventinta šv. Mikalojaus (gegužės 22 d). Pirmojo pasaulinio karo metais uždaryta, dalis tikinčiųjų pasitraukė į Rusijos gilumą.

Tarpukariu cerkvė tapo svarbiu Lietuvos sentikių religiniu ir kultūriniu centru. 1922 m. gegužės 6 d. Kaune įvyko pirmasis Sentikių pomorų bažnyčios Lietuvoje suvažiavimas. Buvo išrinktas aukščiausias Bažnyčios valdymo organas tarp suvažiavimų – Sentikių centro taryba (SCT). Tuomet jos pirmininku tapo Vasilijus Prozorovas; 1934–1938 m. SCT vadovavo Aristarchas Jefremovas, nuo 1938 m. Ivanas Prozorovas. 1922–1938 m. įvyko aštuoni Lietuvos sentikių suvažiavimai.

1923 m. prie SCT įsteigta Dvasinė komisija, kurią sudarė penki dvasios tėvai. Dvasinė komisija sprendė kanonų, pamaldų tvarkos ir disciplinos klausimus. 1926 m. įkurta biblioteka, buvo rengiami koncertai, knygų parodos ir kt. 1931–1933 m. veikė Sentikių dvasiniai kursai – sentikių šventikų ir tikybos mokytojų rengimo kursai. Juos parėmė Lietuvos švietimo ministerija. Kursus baigė 16 žmonių.

Iki 1940 m. bendruomenei priklausė sklypas su cerkve, mediniu namu, dviem ūkiniais pastatais ir mūrine bendruomenės mokykla. 1940 m. turtas nacionalizuotas.

1941 m. birželio mėn. nemažai rusų sentikių buvo deportuota į Sibirą; tarp jų – SCT pirmininkas Ivanas Prozorovas bei anksčiau ėjęs šias pareigas Vasilijus Prozorovas su šeima. 1943 m. lapkričio 23 d. įvyko Lietuvos sentikių suvažiavimas, išrinkęs naują Sentikių Aukščiausiąją Tarybą ir Dvasinį teismą.

2006 m. gegužės 22 d. paminėtas cerkvės 100 metų pašventinimo jubiliejus. 2007 m. spalio 24 d. cerkvė įrašyta į LR kultūros vertybių registrą.

2013 m. gegužės 30 d. cerkvėje kilo gaisras, išdegė dalis stogo, sudegė arba buvo sugadinta nemažai vertingų kultūros vertybių: ikonų, kryžių, senovinių knygų.

Mirusio verslininko Bronislovo Lubio našlė Lyda Lubienė iš savo asmeninių lėšų skyrė 1 mln. litų per gaisrą nukentėjusiai cerkvei atstatyti ir religinėms vertybėms restauruoti. Naujieji cerkvės kupolai buvo užkelti ir pašventinti po metus trukusių darbų – 2014 m. gegužės mėn. Didžiojo kupolo pagrindas, sveriantis tris tonas, ant cerkvės užkeltas pirmiausia. Tada ant viršaus sumontuotas viena tona lengvesnis kupolas. Netoli jo įtaisytas 700 kilogramų sveriantis mažasis kupolas. Kupolai pagaminti iš nerūdijančio plieno, dengti itin vertingu aukso atspalvį suteikiančiu titano oksidu. Šis darbas atliktas Volgodonske (Rusija). Projektavimo, derinimo, gamybos darbai užtruko pusmetį. Dar dvi savaites kupolai rinkti Lietuvoje. Po gaisro iš pradžių norėta restauruoti prieš maždaug 110 metų ant šventovės stogo sumontuotą kupolą, tačiau, įvertinus jo itin blogą būklę, šios minties atsisakyta.

Cerkvės pastatas priskiriamas prie Istorizmo „plytų stiliaus“ architektūros. Ji vieno aukšto, vienabokštė su centriniu bokštu pietvakarių (priekiniame) fasade, stačiakampio plano, 19x12 m dydžio. Stogo forma - trišlaitė, bokšto - kupolinė, stogo danga - skarda. Raudonų plytų reljefinio mūro sienos su arkinių angų eilėmis sudėtos ant tašytų akmenų cokolio. Lauko dekoro elementai: ištrauktų plytų eilės, profiliuotos rievės tarp plytų, mentės, langų ir durų apvadai, palangės, karnizai. Šiaurės rytų (galiniame) fasade įkomponuotas plytų mūro reljefinis kryžius ir skaičiai „1906“.

Vidaus erdvę vienija medinė arkinė perdanga su centriniu sietynu. Vidus ir ikonostasas gausiai dekoruoti XIX a. pab.-XX a. pr. ikonomis, kurių daugelis patalpintos į puošnius kijotus.