Kalbos Garsas

Kalbos aparatui priklauso: gerklė, burna ir liežuvis, plaučiai, nosies ertmė, lūpos, dantys.

Mokslas apie kalbos garsus vadinamas fonetika.

Apskritai kalbos garsai skirstomi į triukšmą ir tonus: tonai kalbant atsiranda dėl balso stygų virpesių; triukšmą sukelia netolygūs iš plaučių išeinančių oro srovių svyravimai. Paprastai tonai yra balsiai; beveik visi duslieji priebalsiai priklauso triukšmui. Skardieji priebalsiai susidaro liejantis triukšmui ir tonams. Triukšmas ir tonai tiriami pagal jų aukštį, tembrą, stiprumą ir daugybę kitų ypatybių.

Žinomiausia kalbos signalo ypatybė yra pagrindinis tonas. Ši ypatybė – tai paprasta signalo dažnio moduliacija, jos parametrai lengvai išmatuojami (nustatyta, kad įvairių žmonių (vaikų, moterų, vyrų) pagrindinio tono dažnis priklauso 50-450 hercų diapazonui). Klasifikuojami santykinis dažnio pokytis ir tariamo žodžio arba frazės trajektorija laike. Santykinis dažnio pokytis gali siekti 15 %, Europos kalbose tai perteikia kalbos emocinę dedamąją. Pokyčių gali būti tariant priegaides ir skiemenų tonus.

Dėl savo ypatumų kalbos garsai nagrinėjami trimis atžvilgiais:

• akustiniu, nes garsas – akustinis reiškinys;
• fiziologiniu, mat garsai yra centrinės nervų sistemos veiklos padarinys ir sukuriami kalbos organų;
• kalbotyros (socialiniu), nes, pasitelkiant kalbos garsus, yra bendraujama; kiekvienoje kalboje garsai lemia žodžių reikšmių skirtumus. Nagrinėjant šiuo atžvilgiu, garsams suteikiamas fonemos pavadinimas, o fonemos kiekvienoje kalboje turi savo sistemą. Svarbiausias yra kalbotyros atspirties taškas: būtent šiuo aspektu tiriami kalbos garsai.

• Зиндер, Лев Рафаилович|Зиндер Л. Р. Общая фонетика. Изд. 2, перераб. и доп. М., 1979.
• Кодзасов С. В., Кривнова О. Ф. Общая фонетика. М.: Изд-во РГГУ, 2001.