Ivan Tavčar

Ivan Tavčar, 1851 m. rugpjūčio 28 d. Poljana, Slovėnija – 1923 m. vasario 19 d. Liubliana) – slovėnų rašytojas, advokatas, politikas ir žurnalistas. Vienas pirmųjų slovėnų realizmo atstovų.

Būsimasis rašytojas gimė vargingoje valstiečių šeimoje Poljanoje, kur 1858 metais pradėjo mokytis pradinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į gimnaziją Liublianoje, tačiau dėl disciplinos pažeidimų turėjo palikti šią mokymo įstaigą ir pereiti į kitą gimnaziją Novo Meste. Vis dėlto, Tavčaras naujoje mokykloje nesimokė ilgai, nes jam pavyko sugrįžti į gimnaziją Liublianoje, kurią baigęs pasirinko teisės studijas Vienos universitete. 1875 metais Tavčaras grįžo į Liublianą ir tapo teisės praktikantu, bet šiame mieste gyveno trumpai, nes neilgai trukus (1877) atvyko į Kranją ir įsidarbino pas dr. Mencingerją. Tačiau 1880 metais jis ir vėl sugrįžo į Liublianą ir tąkart pasiliko šiame mieste iki savo mirties. Prabėgus keleriems metams po grįžimo į Liublianą, 1884 metais atidarė privačią advokatų kontorą bei Kranjo valstybiniame susirinkime pradėjo politinę karjerą, su savo bendražygiu Ivanu Hribarju įkūręs ypač radikalią liberalų partijos būstinę, o 1894 metais pats pradėjo jai vadovauti bei kurį laiką tvarkė partijos „Slovėnų tauta“ suvestinę. 1901–1907 m. Tavčaras buvo valstybinio susirinkimo deputatas, nuo 1911 iki 1921 metų – Liublianos meras. Rašytojo žmona Franė Tavčar buvo viena svarbiausių tuometinių „Slovėnijos moterų judėjimo“ atstovių. Jos skatinamas Tavčaras aktyviai dalyvavo daugybėje nacionalinių draugijų: tapo pirmosios slovėnų dviračių organizacijos „Slovėnijos dviratininkai“ klubo prezidentu ir gimnastikos draugijos „Sokol“ vadovu. Paskutiniais gyvenimo metais, susirgęs žarnyno vėžiu, rašytojas nutraukė aktyvų dalyvavimą visuomeninėje veikloje ir tuo metu daug laiko praleido savo dvare Visokoje. Tavčaras mirė Liublianoje ir buvo palaidotas Visokos kapinėse.

Ankstyvasis laikotarpis (1863–1875)

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Tavčaras daugiausiai kūrė poeziją, publikavo keletą eilėraščių: „Rudenio eilėraščiai“, „Mano namas“, „Gėlės“, „Lakštingala“, „Vidurdienis provincijoje“, „Senas bokštas“, „Pabudo geraširdiška dvasia“, „Gazelė“. Įdomu tai, jog greta taip intensyviai kuriamos poezijos bei retų prozos bandymų, savo jėgas išbandė ir dramaturgijoje, kurią kūrė kaip mėgėjas, tačiau niekuomet neslėpė didžiulių savo simpatijų teatrui. Vienintelis scenai skirtas rašytojo kūrinys – „Erazmas iš urvo“. Reikšmingiausi Tavčaro ankstyvojo laikotarpio kūriniai – novelės ir romanai, parašyti remiantis XIX a. vidurio Vokietijoje populiaria liaudies linksminimo metodu. Rašytojo kūriniuose susipina dvaro, kaimo ir inteligentijos aplinkos elementai, vertinamos liberalios idėjos, miestietiškas demokratinis požiūris bei peikiamas aristokratų klano elgesys.

Brandusis laikotarpis

Šiuo laikotarpiu rašytojas daugiausiai kūrė apsakymamus kaimo ir istorijos tematika. Jam priskiriami ir Tavčaro vėlyvieji kūriniai. Nors vėlyvuoju laikotarpiu rašė mažai, bet tuo metu sukūrė didžiausius ir geriausius darbus.

Žymiausi darbai

• Ivan Slavelj (1876)
• Vita vitae meae (1883)
• Mrtva srca (1884)
• Janez Sonce (1885-1886)
• Med gorami – trumpų apsakymų rinkinys (1876-1888)
• Grajski pisar (1889)
• 4000 (1891)
• V Zali (1894)
• Izza kongresa (1905-1908)
• Cvetje v jeseni (1917)
• Visoška kronika (1919)

Rašytojo kūrybos aptarimas anglų kalba