Istorinės Teisės Mokykla

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

(po romantizmo epochos), nusigręžiant nuo prigimtinės teisė (Vernunftrecht), skelbė istorinį teisės sąlygotumą, pabrėžė istorijos svarbą teisei kilti. Mokyklos pradininkas – Friedrich Carl von Savigny.

Teisė – ne įstatymų leidėjo vienašališkai sukurta potvarkių visuma, o suvoktina kaip Tautos sąmonėje gyvi įsitikinimai, panašiai kaip tautos kalba, papročiai arba tradicijos. Tokios teisinės nuostatos, įsitikinimai galėtų būti priimami ir įstatymų leidėjo, tačiau jie plėtojosi ir keitėsi patys, be jo įsikišimo, bėgant laikui organiškai. Svarbiausią vaidmenį vaidino praktiški besikeičiantys tautos poreikiai. Išplėtotoje teisės sistemoje teisininkų vaidmuo – turint omenyje visuomeninį darbo pasidalijimą – atpažinti tautos sąmonę bei pasiekti, kad ji praktiškai veiktų – ja būtų vadovaujamasi taikant, aiškinant bei tiriant galiojančią teisę teisingai.

Istorinės teisės mokykla darė įtaką XIX a. Vokietijos teisėtyrai. Savigny pasekėjai Puchta ir Windscheid pagrindė romanistinės krypties pandektistiką – Sąvokų jurisprudenciją (Begriffsjurisprudenz). Jhering šalinosi Sąvokų jurisprudencijos, siūlė į teisę žvelgti priimant domėn realius visuomeninius reikalavimus teisės sistemai.

Istorinės teisės mokyklos įtakoti istorinės teisėtyros (geschichtliche Rechtswissenschaft) atstovai rengė Vokietijos Civilinį kodeksą XIX a. pabaigoje. XX a. istorinės teisės mokyklos idėjų bei metodų buvo atsisakyta bei nuo jų nusigręžta.

Istorinės teisės mokyklos atšakos – romanistai ir germanistai. Romanistai (F. Savigny ir kiti) teigė, kad recepuota romėnų teisė bei teisė po jos atitinka (vok.) tautos dvasią (Volksgeist), germanistai (Karl Friedrich Eichhorn, Jakob Grimm, Georg Beseler, Otto von Gierke) – kad būtent Viduramžių vokiečių teisė prieš romėnų teisės recepciją, o ne po jos.