Viktoras Kutorga

sausio 4 d. Petrogradas – 1991 m. birželio 22 d. Vilnius, palaidotas Zapyškyje) – Lietuvos gydytojas onkologas, visuomenės veikėjas, švietėjas, eksperimentinės onkologijos pradininkas Lietuvoje.

Motina Elena Kutorgienė, sūnus Ernestas Kutorga. 1941 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1962 m. medicinos mokslų kandidatas.

Iki 1944 m. dirbo gydytoju Kaune, Minske, Zapyškyje. Antrojo pasaulinio karo metais Kaune ir Minske dalyvavo antifašistiniame judėjime, padėjo karo belaisviams, persekiojamiesiems žydams, kitų tautybių žmonėms. Nacių suimtas ir kankintas. 1945–1947 m. LTSR sveikatos apsaugos liaudies komisariato (nuo 1946 m. ministerija) medicinos mokslo įstaigų ir kadrų valdybos viršininkas, dėstė Vilniaus akušerių ir medicinos seserų mokykloje. 1947–1956 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos institute ir Respublikiniame onkologijos dispanseryje. 1957–1990 m. Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Eksperimentinės laboratorijos vedėjas. Parašė mokslinių straipsnių navikų chemoterapijos ir medicinos istorijos klausimais.

Demokratinės ir kultūrinės krypties nelegalaus būrelio – A. Strazdelio humaniškosios minties universiteto, veikusio 1976–1982 m. – steigėjas ir vadovas. Su kitais 1990 m. atkūrė Lietuvos valstiečių (liaudininkų) sąjungą ir laikraštį „Lietuvos žinios“.

Knygose „Penkios valandos aukštai“ ir „Humanizmo ieškojimai“, kurių rankraščius saugo Lietuvos literatūros ir meno archyvas, kūrė savitaigos teoriją.

• 1990 m. Pasaulio teisuolio vardas ir medalis