Nuolatinė Kariuomenė

y., ji nėra paleidžiama pasibaigus karo veiksmams ir išlaiko kovinę geba taikos metu. Tokią kariuomenę gali sudaryti profesionalūs kariai arba pakankamai ilgą tikrąją karinę tarnybą atliekantys šauktiniai.

Nuolatinė kariuomenė skiriasi nuo kariuomenės rezervo, kurio kareiviai ima veikti tik karo atveju (šiais laikais – ir stichinių nelaimių ar katastrofų atveju).

Nuolatinė kariuomenė paprastai būna geriau ginkluota ir labiau treniruota už rezervo karius ar šauktinių miliciją.

Teigiama, kad senovės Romos kariuomenė Respublikos laikais buvo nuolatinė kariuomenė, ypač po Marijaus reformos 107 m. pr. m. e. Gajus Marijus panaikino senąją piliečių mobilizavimo, remiantis turtine padėtimi, sistemą ir sukūrė profesionalią armiją, kurioje tarnaudavo numatytą laiko tarpą. Šią tvarką perėmė ir Romos imperija.

Paprastai pirmąja nuolatine armija laikomi Osmanų imperijos janyčarai, įkurti XIV a.

Pirmąja nuolatine kariuomene Vakarų Europoje laikoma Prancūzijos karaliaus Karolio VII (1403–1461 m.) kariuomenė. Vengrijos karalius Motiejus Korvinas (1443–1490 m.) turėjo nuolatinę kariuomenę, kuri vadinosi Fekete Sereg ('Juodoji Vengrijos kariuomenė') ir buvo tiems laikams neįprastai didelė, leidusi iškovoti daug pergalių ir užkariauti dalį Austrijos ir Bohemijos.

Pirmoji D. Britanijos nuolatinė kariuomenė buvo 1685 m. suformuota Anglijos karaliaus Jokūbo II kariuomenė.