Lentvario Dvaras

Lentvario dvaras
Vieta	Lentvaris
Įkurtas	XVI a.
Rūmų stilius	Neogotika
Bajorų giminės	Kmitos, Sapiegos, Hrinevičiai, Tiškevičiai

Užuomazgos nuoXVI a. Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris, kai kurių nuomone, buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą.

Nuo 2008 m. pripažintas kultūros paminklu, Lentvario dvaro sodyba įregistruota Kultūros vertybių registre ir yra valstybės saugomas objektas, juo rūpinasi ir Kultūros paveldo departamentas.

 

• XIX a. 2-osios pusės – XX a. pradžios neogotikiniai rūmai, statyti 1861–1869 m. (architektas G. fon Šachtas), rekonstruoti 1899 m. pagal Belgijos architekto de Vego ir architekto T. Rostvorovskio projektą; bokštas išlikęs praktiškai nepakitęs iki šių dienų.
• Eklektiškų formų tarnų namas, statytas XIX a. pabaigoje;
• Plytų stiliaus tvartas (XIX a. pradžia);
• Arklidės (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia);
• Angliškasis parkas, įkurtas XIX a. pab., kraštovaizdžio architektas E. F. Andrė.

Pirmieji savininkai

Nors tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus nėra išlikę, tačiau bendrai Lentvario dvaras minimas nuo XVI a. II pusės, kuomet Žygimantas Augustas tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe, vėliau perėjusias valdovo dvaro maršalkai Jonai Kmitai Sakaičiui Kuncevičiui.

XVII a. dvaro savininkais buvo Sapiegos – jį įsigijo LDK kancleris Povilas Steponas Sapiega, o 1670 m. Ona Sapiegaitė Naruševičienė dvarą testamentu paliko Vilniaus benediktinių vienuolynui.

XVIII a. vid. dvarą nusipirko Mykolas Antonievičius, 1772 m. jį padovanojęs savo seserėnui Antanui Hrinevičiui.

1819 m. teismo sprendimu dvaras padalintas pastarojo palikuonims, taip pat Lappams, Izdebskiams, Šachnams.

Tiškevičių nuosavybėje

Nuo 1855 m. iki 1939 m. Lentvario apylinkės ir dvaras priklausė grafams Tiškevičiams, o tiksliau – Juozapui Tiškevičiui, tuomet jo sūnui, galop – anūkui. Tai buvo visos apylinkės suklestėjimo metas.

Dvarą iš Šachnų nupirkęs grafas Juozapas Tiškevičius 1855–1865 m. čia pastatė romantizmui būdingus neogotikos stiliaus rūmus, prie jų sodino didelį parką, įrengtą pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą: jame vyravo vietiniai ir užsienietiški medžiai (maumedžiai, pilkieji riešutmedžiai, sidabriniai ir Švedlerio klevai ir kt.). Ežero (kaip manoma, dirbtinai suformuoto) pakrantėje pagal architekto Frydricho Gustavo fon Šachto ir jo padėjėjo Kazimiero Mikutos projektą iškilo neogotikiniai 2–3 aukštų rūmai su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade, atgręžtame į ežero pusę. Pietvakarių pusėje kilo penkiaaukštis bokštas su kreneliažu, o kitoje pusėje buvo pristatytas dviejų aukštų sparnas.

Nors J. Tiškevičius, valdęs 27 dvarus, Lentvario dvare pastoviai ir negyveno, tačiau čia apgyvendino tarnybai ir asmens sargybai paskirtą kazokų kuopą, leisdamas jiems iš Rusijos parsivežti šeimas. Su keliais kazokais grafas keliaudavo visur. Taip pat pasakojama, kad J. Tiškevičius buvo pažadėjęs carui Aleksandrui III, kuomet šis važiuos traukiniu pro Lentvarį, pavėžinti rogėmis. Caras atvažiavo vasarą, todėl Juozapas, kad išpildytų savo pažadą, kelią nuo stoties iki rūmų įsakęs išpilti druska.

1891 m. dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius pasamdė architektus lenką Tadeušą Marija Rostworovskį ir belgą de Waegh rekonstruoti rūmus – tuomet jie ir įgavo dabartinę istorizmui būdingą šiaurės vakarų gotikos išvaizdą. V. Tiškevičiaus žmona Marija Kristina Tiškevičienė aktyviai užsiėmė žirgininkyste, 1900 m. arklidėse būta per 100 žirgų, muziejus su knygomis, puošniais balnais, kamanomis, žirgų graviūromis, apdovanojimais.

 

Paskutiniu dvaro paveldėtoju 1936 m. tapo V. Tiškevičiaus sūnus grafas Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius, dvarą valdęs iki 1939 m.

Sovietmečiu

Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrę kariniai štabai.

Sovietmečiu nacionalizuotuose grafų rūmuose nuo 1957 m. veikė Lentvario kilimų fabriko administracija (dabar AB „Kilimai“ ir UAB „Lentvario kilimai“).

Kitaip nei daugelyje kitų Lietuvos dvarų, Lentvario dvaro sodyboje sovietmečiu nepristatyta kapitalinių statinių, kurie užgožtų ir naikintų autentišką dvaro aplinką, darkytų jo erdvinę struktūrą.

Atkūrus nepriklausomybę

2007 m. Lentvario dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. areštuotas. Dvaro būklė tapo avarine, langai buvo išdaužyti, Seimo komitetas siūlė dvarą perimti visuomenės poreikiams.

2016 m. po trejų neįvykusių varžytinių už 540 tūkst. eurų pagrindinį dvaro pastatą aukcione įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis. Įvairiais skaičiavimais, restauracijai reikalingi 2,5–7 mln. eurų. 2018 m. pradžioje Lentvario dvaro rūmai gavo 673 tūkst. eurų Europos Sąjungos paramą dalies pastato restauracijai. 2021 m. verslininkas nusipirko ir likusius dvaro pastatus: arklidę, kluoną, vandens malūną, vandens bokštą, lauko tualetą. Šiuo metu vyksta neintensyvūs dvaro restauravimo darbai.

• Dvaro statiniai ir parkas
•  
  Vandens bokštas
•  
  Administracijos pastatas
•  
  Kavinė „Rivjera“
•  
  Arklidė-gyvenamasis namas
•  
  Valdytojo namas

• Lentvario dvaras (panoraminė nuotrauka)
• „Дворцово-парковый ансамбль Тышкевичей“ (nuotraukos) / Достопримечательности Беларуси и Литвы. (Žiūrėta 2014-04-28.)

54°39′30″š. pl. 25°02′22″r. ilg. / 54.658296°š. pl. 25.039488°r. ilg. / 54.658296; 25.039488