Jørn Utzon

Jornas Obergas Utsonas dan. Jørn Oberg Utzon
Jornas Utzonas
Gimė	1918 m. balandžio 9 d. Kopenhaga,  Danija
Mirė	2008 m. lapkričio 29 d. (90 metų) Helsingioras,  Danija
Tautybė	danas
Sutuoktinis (-ė)	Lis Utzon (susituokė 1942 m.)
Vaikai	Jan (g. 1944) Lin (g. 1946) Kim (g. 1957)
Veikla	architektas
Alma mater	Karališkoji Danijos vaizduojamojo meno akademija
Žinomas (-a) už	suprojektavo Sidnėjaus operos teatro ir Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatus
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Jørn Utzon

Jornas Obergas Utsonas (dan. Jørn Oberg Utzon; 1918 m. balandžio 9 d. – 2008 m. lapkričio 29 d.) – Danijos architektas, labiausiai žinomas dėl Sidnėjaus operos teatro projekto, kuris buvo užbaigtas 1973 m. 2007 m. Sidnėjaus operos teatras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o J. Utzonas tapo antruoju architektu (po brazilų architekto Oskaro Nymajerio), kurio darbas buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą jam dar esant gyvam. Tarp žymesnių J. Utzono darbų – Bagsverdo bažnyčia bei Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatas. J. Utzonas taip pat prisidėjo prie interjero dizaino, suprojektavo Kingo namus netoli Helsingioro.

J. Utzonas 1942 m. baigė Karališkąją Danijos vaizduojamųjų menų akademiją, jo architektūriniam stiliui turėjo įtakos Gunaro Asplundo ir Alvaro Alto darbai. J. Utzonas 2003 m. gavo Prickerio architektūros premiją.

Ankstyvasis gyvenimas ir karjera

J. Utzonas gimė Kopenhagoje, karinio jūrų laivyno architekto šeimoje, užaugo Olborge. Vaikystėje susidomėjo laivyba. 1937 m. įstojo į Karališkąją Danijos taikomųjų menų akademiją, studijavo pas Kajų Fiskerį ir Steną Rasmuseną. Baigęs akademiją, 1942 m. Stokholme kartu su Arne Jakobsenu ir Poulu Heningsenu pradėjo studijas pas švedų architektą Gunarą Aspluną. Domėjosi amerikiečių architekto Franko Loido Raito darbais. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Danijai išsilaisvinus nuo Vokietijos, grįžo į Kopenhagą.

1946 m. Helsinkyje sutiko suomių architektą Alvarą Altą. 1947–1948 m. keliavo po Europą, 1948 m. nuvykęs į Maroką buvo pakerėtas aukštų molinių pastatų. 1949 m. keliavo po Jungtines Valstijas ir Meksiką. Lankėsi F. L. Raito namuose Arizonos dykumoje. Meksikoje aplankęs majų piramides, J. Utzonas vėliau paminėjo, jog tai buvo „didžiausias architektūrinis įkvėpimas jo gyvenime“. 1950 m. įkūrė nuosavą studiją Kopenhagoje, 1952 m. pasistatė atviro plano namą, pirmąjį tokio pobūdžio Danijoje. Ateinančiais metais keliavo po Aziją – Kiniją, Indiją ir Japoniją. 1957 m. apsistojo Australijoje. Visos šios kelionės, manoma, padarė įtaką J. Utzono architektūriniam stiliui.

Sidnėjaus operos teatras

 

1957 m. J. Utzonas netikėtai laimėjo Sidnėjaus operos teatro konkursą. Šiame konkurse buvo pateikti 233 projektai iš 32 šalių, daugumą jų parengė garsūs to meto architektai. Nors J. Utzonas anksčiau buvo laimėjęs šešis projektavimo konkursus, Sidnėjaus operos teatras buvo pirmasis jo laimėtas konkursas ne Danijoje. Vienas teisėjų, suomių kilmės amerikiečių architektas Ero Sarinenas, apibūdino projektą kaip „genialų“ ir pareiškė negalįs pritarti jokiam kitam projektui.

1958 m. Naujojo Pietų Velso vyriausybė leido pradėti statybos darbus. Britų inžinerijos konsultavimo įmonė „Ove Arup and Partners“ paskelbė statybos konkursą be reikiamų darbui brėžinių, ir statybos darbai pradėti 1959 m. kovo 2 d. Dėl to pastatytos kolonos nebuvo pakankamai stiprios, kad išlaikytų stogą, ir jas teko perstatyti. Padėtį dar labiau apsunkino Naujojo Pietų Velso premjero Džozefo Keihilo mirtis 1959 m. spalį.

Neįprasta korpuso struktūra inžinieriams buvo sunkiai perprantama. Ši problema nebuvo išspręsta iki pat 1961 m., kai pats J. Utzonas sugalvojo sprendimą – originalų elipsinį karkasą jis pakeitė dizainu, pagrįstu sudėtingomis sferos sekcijomis. J. Utzono dizainą įkvėpė apelsino nulupimas: 14 pastato kriauklių, jei būtų sujungtos, sudarytų tobulą sferą. Nors J. Utzonas turėjo įspūdingus, novatoriškus salių interjero planus, jis nesugebėjo įgyvendinti šios dizaino dalies. 1965 m. viduryje buvo išrinkta Naujojo Pietų Velso vyriausybė, vadovaujama Roberto Askino. Askinas jau prieš rinkimus, gana skeptiškai vertino šį projektą. Vyriausybės ministras viešiesiems darbams, Deividas Hjusas, buvo dar aršiau nusiteikęs. Elizabet Fareli, Australijos architektūros kritikė, vėliau rašė, kad „Hjusas nesidomėjo menu, architektūra ar estetika. <…> Po to, kai buvo pagautas meluojant (Hjusas sakėsi turintis universitetinį išsilavinimą), Sidnėjaus operos teatro projektas suteikė Hjusui antrąjį šansą. Jis norėjo įrodyti esąs viršesnis už užsienio architektus.“

J. Utzonas pradėjo konfliktuoti su naujuoju ministru. Atsižvelgdamas į didėjančias projekto sąnaudas, D. Hjusas ėmė abejoti J. Utzono galimybėmis ir atsisakė toliau remti projektą. Kai 1966 m. J. Utzono paskutinis prašymas, kad faneros gamintojas „Ralph Symonds“ būtų vienas iš stogo konstrukcinių medžiagų tiekėjų, buvo atmestas, J. Utzonas atsisakė darbo, uždarė savo kabinetą ir pažadėjo niekada nebegrįžti į Australiją. Kai J. Utzonas išvyko, pastato kriauklės buvo beveik baigtos statyti, išlaidos sudarė tik 22,9 mln. JAV dolerių. Tik po didelių interjero pokyčių išlaidos išaugo iki 103 mln. JAV dolerių.

Kai Sidnėjaus operos teatro pastatas buvo baigtas, 1973 m. jį atidarė karalienė Elžbieta II. Į ceremoniją architektas nebuvo pakviestas, jo vardas net nebuvo paminėtas nė vienoje atidarymo kalboje. Vis dėlto vėliau J. Utzono nuopelnai buvo pripažinti, kai jo paprašė atnaujinti operos teatro interjerą. 2004 m. operos teatre buvo atidaryta vardinė J. Utzono salė. J. Utzonas savo pranešime pareiškė: „Tai, kad esu paminėtas tokiu nuostabiu būdu, man teikia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Nemanau, kad man kaip architektui būtų galima suteikti daugiau džiaugsmo. Tai yra svarbiau už bet kokius medalius, kuriuos tik galėjau gauti“. Frankas Gery, vienas iš Prickerio premijos teisėjų, pareiškė, jog „J. Utzono operos teatro pastato idėja gerokai pralenkė savo laiką, tuometes technologijas, ir J. Utzonas, nepaisant neigiamos kritikos, atkakliai stengėsi, kad pastatytų pastatą, pakeisiantį visos šalies įvaizdį“.

Darbai Danijoje

 

Nors J. Utzonas yra suprojektavęs žymių darbų visame pasaulyje, tačiau produktyviausias buvo būtent gimtojoje Danijoje, kur jį įkvėpė šalies kraštovaizdis. Bagsverdo bažnyčia, esanti į šiaurę nuo Kopenhagos, laikoma šiuolaikinės bažnytinės architektūros šedevru dėl savo šviesaus, natūraliai apšviesto vidaus ir betoninių lubų suapvalintais, debesų įkvėptais, skliautais. Nors pastatas suprojektuotas dar 1968 m., galutinai baigtas tik 1976 m. J. Utzonas taip pat suprojektavo Kingo namų kompleksą Helsingiore (1958 m.). Šį kompleksą sudaro 63 L formos namai, sukurti remiantis tradiciniais Danijos sodybų elementais. Šie namai yra pastatyti eilėmis, atsižvelgiant į teritorijos reljefą. Kiekvienas namas suprojektuotas taip, kad namus pasiektų kiek galima daugiau saulės šviesos, sudaryta užuovėja. J. Utzonas apibūdino namų išdėstymą kaip „gėles ant vyšnios medžio šakos, kiekviena vyšnia yra pasisukus link saulės“.

Po kelerių metų J. Utzonas suprojektavo Fredensborgo namus (1963 m.). J. Utzonas pats parinko pastatams vietą. Namų kompleksas susidėjo iš 47 kieminių namų ir 30 vienbučių namų, centrinio pastato su restoranu, posėdžių salių bei devynių svečių kambarių. Namų dizainą įkvėpė Uždraustojo miesto (Pekino) architektūra. Namai yra išdėstyti po tris, siekiant padidinti privatumą, sukurti natūralų apšvietimą bei kuo geresnį vaizdą į kraštovaizdį. 2003 m. už šiuos namus J. Utzonui buvo paskirta Prickerio architektūros premija.

J. Utzono suprojektuota „Paustian“ baldų parduotuvė (1988 m.) Kopenhagos krantinėje stovi ant daugybės kolonų, kurios buvo įkvėptos bukynų miškų. 2005 m. kartu su sūnumi Kimu jis suplanavo „Utzono centrą“ Olborge (pastatas baigtas 2008 m.), šis pastatas skirtas jaunųjų Danijos architektų susitikimams ir diskusijoms.

•  
  J. Utsono namas, Helebekas (1950–1952)
•  
  Middelboe namas, Holtė, (1953–1955)
•  
  Kingo namai, Helsingioras (1956–1960)
•  
  Fredensborgo namai (1959–1963)

Kiti darbai

J. Utzono suprojektuotas Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatas (baigtas 1982 m.) stovi ant jūros kranto ir (pačio J. Utzono žodžiais) „yra migla ir balta šviesa, už kurios stovi netvarkingas miestas“. Pasinaudojęs islamo architektūros supratimu, J. Utzonas suprojektavo pastatą, kurį sudaro uždengta aikštė, parlamento rūmai, konferencijų salė bei mečetė. Pastato banguotas stogas sudaro judančio audinio įspūdį. Pastato kolonos yra įkvėptos Karnako šventyklų.

Kitas J. Utzono suprojektuotas pastatas yra „Melli“ Bank pastatas Teherane, kurio karkasas sudarytas iš gelžbetonio, o išorė padengta akmeniu. Po žeme esantis bankas yra natūraliai apšviečiamas iš viršaus ir yra sujungtas su viršutiniu aukštu spiraliniais laiptais, taip užtikrinant didžiausią įmanomą erdvės lankstumą.

J. Utzonas taip pat yra suprojektavęs darbų Švedijoje ir Ispanijoje.

Tolesnis gyvenimas

 

Išvykęs iš Australijos 1966 m., J. Utzonas apsistojo Maljorkoje. Sužavėtas kraštovaizdžio, jis nusprendė pasistatyti vasarnamį ant uolos, netoli Portopetro žvejų kaimelio. Namui suteikė žmonos Lis vardą – Can Lis. J. Utzonas tokį namą norėjo pasistatyti Australijoje, tačiau atvykęs į Ispaniją, nusprendė pastatyti Maljorkoje pagal Viduržemio jūros regiono architektūros standartus.

J. Utzonas ir jo žmona vis daugiau laiko praleido Maljorkoje, tačiau jiems trukdydavo turistai, atvykę apžiūrėti namo. Jie nusprendė persikelti į atokesnę vietovę kalnuose, kur pasistatė antrąjį namą, Can Feliz, susidedantį iš trijų blokų: valgomojo, gyvenamojo ir miegamojo, juos visus skyrė didžiulis kiemas. Pro didžiulį langą atsivėrė puikus vaizdas į pušynus ir jūrą.

„Utzono centras“ Olborge, suprojektuotas kartu su sūnumi Kimu, buvo paskutinis architekto darbas. 2005 m. jis pakomentavo: „Iš visos širdies tikiuosi, kad J. Utzono centras bus vieta, kur vyrauja teigiamos mintys ir susirenka architektūros studentai aptarti savo idėjų. Ši vieta turėtų būti ateities architektų centru“.

2008 m. lapkričio 29 d., būdamas 90-ies metų, J. Utzonas mirė nuo širdies smūgio, miegodamas. Jis niekada negrįžo į Australiją pamatyti pabaigto Sidnėjaus operos teatro pastato. 2008 m. gruodžio 2 d. Naujojo Pietų Velso vyriausybė pareiškė užuojautą bei pagerbė J. Utzono gyvenimą ir darbą. Jį pragyveno jo žmona Lis, sūnūs Janas ir Kimas bei dukra Lin. Jo sūnūs tapo architektais, o dukra dizainere, menininke; 1967 m. ji ištekėjo už rusų architekto Alekso Popovo.

J. Utzonas dažniausiai laikomas modernizmo ir ekspresionizmo krypčių atstovu. Manoma, kad jo stilių paveikė Gunaro Asplundo, Alvaro Alto ir Ero Sarineno darbai bei skandinaviškoji architektūra, kurioje jaučiama gamtos įtaka. Savo interjero projektuose J. Utzonas pabrėžė formos, medžiagos ir funkcijos sintezės svarbą. Jo susižavėjimas majų, islamo pasaulio, Kinijos ir Japonijos architektūriniais palikimais taip pat padarė įtaką jo darbams, įskaitant Fredensborgo namus, kurie buvo įkvėpti Kinijos architektūros. Visa tai sudarė tam tikrą stilių, kurį J. Utzonas pavadino „papildomąja architektūra“.

1985 m. gegužės 17 d. J. Utzonas tapo Australijos garbės ordino kavalieriumi. 1998 m. jam simboliškai buvo įteikti Sidnėjaus miesto raktai. 1999 m. J. Utzonas prisidėjo prie Sidnėjaus operos teatro interjero atnaujinimo, ypač prie Priėmimo salės pertvarkymo. 2003 m. jis gavo Sidnėjaus universiteto garbės daktaro laipsnį, šį apdovanojimą atsiėmė jo sūnus. 2003 m. J. Utzonas gavo Prickerio premiją, svarbiausią architektams skiriamą premiją.

2006 m. kovo mėn. karalienė Elžbieta II atidarė Sidnėjaus operos teatro vakarinę kolonadą, kuri buvo pavadinta Utzono vardu. Apdovanojimą atsiėmė jo sūnus Janas, pareikšdamas, kad jo tėvas „per senas leistis į ilgą skrydį į Australiją, tačiau jis gyvena ir kvėpuoja operos teatru. Kartais kūrėjas turi užmerkti akis, kad pamatytų, ką sukūrė“.

2007 m. birželio 28 d. Sidnėjaus operos teatras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Po mirties, 2009 m. kovo 25 d., buvo surengtas iškilmingas koncertas jo atminimui.

Apdovanojimų sąrašas

• C. F. Hansen medalis (1967)
• Karališkojo Australijos architektų instituto aukso medalis (1973)
• Karališkasis RIBA aukso medalis (1978)
• The Daylight and Building Component apdovanojimas (1980)
• Alvaro Alto medalis (1982)
• Nykredito architektūros premija (1987)
• Volfo premija (1992)
• Soningo premija (1998)
• „Auksinis liūtas“ už gyvenimo pasiekimus architektūroje (Venecijos architektūros bienalė, 2000)
• Prickerio premija (2003)

Pasak Keneto Fremptono, J. Utzono architektūrinė įtaka pasireiškia trimis aspektais: yra pabrėžiamas stogo elementas, suteikiama reikšmė pastato vietai ir jaučiama pastato tvarumo svarba. Kimas Dirkinkas-Holmfeldas, knygoje Dansk Arkitektur: 1960–1995, pamini, kad nors J. Utzonas nesulaukė didelio pripažinimo savo šalyje, tačiau jo darbai padarė įtaką vėlesniems danų architektams. Anot jo, J. Utzonas buvo vienintelis danų architektas, reikšmingai prisidėjęs prie modernizmo pasaulinės plėtros.

Stambūs projektai

 

• Svanekės vandens bokštas, Bornholmas, Danija, 1952
• J. Utzono namas, Helebekas, Danija, 1952
• Namas Holtėje, Danija, 1953
• Kingo namai, Helsingioras, Danija 1956–59
• Elinebergo namų kompleksas, Helsingborgas, Švedija, 1966
• Planetstaden namų kompleksas, Lundas, Švedija, 1957–58
• Sidnėjaus operos teatras, Sidnėjus, Australija, 1973
• Fredensborgo namai, Fredensborgas, Danija, 1965
• Melli bankas, Teheranas, Iranas, 1962
• Hameršio slaugos namai, Helsingioras, Danija, 1966
• Espansiva namai, Danija, 7 deš.
• Bagsverdo bažnyčia, Bagsverdas, Danija, 1976
• Can Lis (architekto namas), Maljorka, Ispanija, 1971
• Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatas, Kuveitas, Kuveitas, 1982
• Paustian baldų parduotuvė, Kopenhaga, Danija, 1987
• Can Feliz (antrasis architekto namas), Maljorka, Ispanija, 1994
• Skagen Odės gamtos centras, Skagenas, Danija, 1989
• Utzono centras, Olborgas, 2008 (kartu su Kimu Utzonu)

•  
  Sidnėjaus operos teatras
•  
  Bagsverdo bažnyčia
•  
  Skagen Odės gamtos centras

Knygos

• Jørn Utzon, The Courtyard Houses: Logbook Vol. I, Copenhagen, Edition Bløndal, 2004, 180 pages. ISBN 87-91567-01-7
• Jørn Utzon, Bagsværd Church: Logbook Vol. II, Copenhagen, Edition Bløndal, 2005, 168 pages. ISBN 87-91567-07-6
• Jørn Utzon, Two Houses on Majorca: Logbook Vol. III, Copenhagen, Edition Bløndal, 2004, 76 pages. ISBN 87-91567-03-3
• Jørn Utzon, Kuwait National Assembly: Logbook Vol. IV, Copenhagen, Edition Bløndal, 2008, 312 pages. ISBN 87-91567-21-1
• Jørn Utzon, Additive Architecture: Logbook Vol. V, Copenhagen, Edition Bløndal, 2009, 312 pages. ISBN 87-91567-23-8
• Jørn Utzon and Philip Drew, Sydney Opera House, London, Phaidon Press, 1995, 60 pages. ISBN 0-7148-3297-9
• Martin Keiding and Kim Dirckinck-Holmfeld, Utzon and the new tradition, Utzon Library, Copenhagen, Danish Architectural Press, 2005, 262 pages. ISBN 87-7407-313-3
• Martin Keiding and Kim Dirckinck-Holmfeld, Utzon’s own houses, Utzon Library, Copenhagen, Danish Architectural Press, 2004. ISBN 87-7407-316-8

Straipsniai

• Jørn Utzon ir Tobias Faber, Tendenser i nutidens arkitektur, Arkitektur, Copenhagen, 1947
• Jørn Utzon, Additiv arkitektur, Arkitektur, Copenhagen 1970, No. 1
• Jørn Utzon, Platforms and Plateaus: Ideas of a Danish Architect, Zodiac 10, Milan 1962
• Jørn Utzon ir kiti, A survey of Utzon’s work, Zodiac 5, Milan 1959
• Jørn Utzon ir kiti, Jørn Utzon and the Third Generation, Zodiac 14, Milan 1965